„Sportinės aprangos gigantė ir Olimpinių žaidynių rėmėja kompanija „Adidas“ atsidūrė visuomenės akiratyje. Žiniasklaidoje išplatinta medžiaga, kurioje matyti, kokiomis sąlygomis Kambodžos sostinės Pnompenio pakraštyje esančioje siuvykloje žmonės siuva oficialas prekes Londone vyksiančioms žaidynėms“, – informuoja Daily Mail.

Ši kompanija yra viena didžiausių Olimpinių žaidynių rėmėjų, investavusi jau virš 100 milijonų svarų sterlingų (400 milijonų litų).

„Adidas“ investavo didžiules pinigų sumas, kad galėtų tapti oficialiu olimpiados sporto aprangos partneriu. Bendrovė siekė, kad dešimtys tūkstančių savanorių ir olimpiados pareigūnų dėvėtų drabužius su visiems pažįstamomis trimis juostomis. Didžiausias jų laimėjimas – tai galimybė rengti Didžiosios Britanijos olimpinę komandą. „Adidas“ aprangas jau ilgai kuria kartu su Stella McCartney, kurios tėvas Paulas McCartney turėtų pasirodyti per žaidynių atidarymo ceremoniją.

„Plaukiojančios“ milžiniškos sumos atrodo nepasiekia tik žmonių, dirbančių (arba tiksliau – vergaujančių) bendrovės gamyklose. Kambodžos sostinės pakraštyje esančioje siuvykloje žmonės dirba šešias dienas per savaitę po 8 valandas. Savaitės gale jų laukia užmokestis – 10 svarų (~40 litų). Vidutinė mėnesio alga – apie 160 litų. Mėnesio gale darbuotojai dar gauna 5 svarus sterlingus (~20 litų) sveikatos priežiūros išlaidoms.

Dienraščiui Daily Mail susisiekus su bendrove „Adidas“, ji patikino žurnalistus, kad šioje siuvykloje darbuotojas per mėnesį uždirba maždaug 130 svarų sterlingų (~520 litų).


Siuvykloje dirbanti dviejų vaikų mama Soun SoPhat dienraščiui The Telegraph pasakojo, kad puse savo algos ji siunčia į provinciją tėvams, nes šie prižiūri dvi jos dukteris, o už likusius pinigus mėgina išgyventi pati.

Moteris pasakojo, kad anksčiau provincijoje ji augino ryžius, tačiau uždirbamų pinigų neužtekdavo pragyventi, todėl ji išvažiavo dirbti į sostinę. „Dabar galiu išmaitinti savo vaikus, tačiau už likusius pinigus pati vargiai pragyvenu. Valgau tris kartus per dieną, tačiau labai prastą maistą“, – pasakojo darbininkė.

Ji gyvena viename kambaryje su kitomis penkiomis darbininkėmis. Trys moterys miega ant lovos, o dvi – ant medinių lovos rėmų. „Drabužius džiauname čia pat kambaryje ant virvių, tuatelas yra už kelių metrų. Sunku taip gyventi, bet mes turime uždirbti pinigų“, – liūdėjo Soun So-Phat.

32-ejų metų moteris Toch Srey-Noun, dirbanti su drabužių pjaustymo staklėmis, sakė nenumanati, kokios galėtų būti „Adidas“ drabužių kainos prekybos centruose ir parduotuvėse. Pasirodė, kad Didžiojoje Britanojoje vienas šios kompanijos drabužio kaina praktiškai yra lygi dviejų savaičių darbininko atlyginimui.

„Adidas“ nėra pirmoji drabužių gamybos įmonė, atsidurusi visuomenės nemalonėje dėl tragiškų darbuotojų gyvenimo ir išlaikymo sąlygų Trečiojo pasaulio šalyse. 2009 m. pasirodė 20 minučių trukmės apdovanojimų pelnęs trumpametražis filmas „Nike“ prakaituvės: kas slypi už logotipo“. Filme pasakojama, kaip du jaunuoliai – Jimas Keady‘is ir Leslie‘is Kretzu – stengiasi išgyventi Indonezijos pramonės lūšnynuose iš „Nike“ korporacijos mokamo darbo užmokesčio. Šis filmas – tai niūrus dokumentas, liudijantis apie Trečiajame pasaulyje plačiai taikomą išnaudojimo bei vergiško darbo praktiką.