Dėl migrenos kenčia apie 20 % populiacijos. Migrena vadinama moteriška liga, nes dailiosios lyties atstovėms ji pasitaiko 3–4 kartus dažniau nei vyrams. Santykis tarp vyrų ir moterų, sergančių migrena, yra 3:1 (jis panašus daugumoje valstybių). Nors ligos priežastis nėra aiški, dvynių studijos parodė, kad genetiniai veiksniai – paveldimumas – sudaro apie trečdalį migrenos išsivystymo rizikos ir susiję su kompleksiniais genetiniais sutrikimais, jų mutacijomis. Keli genetiniai žymenys neseniai identifikuoti atliekant genomo tyrimus.

Trijuose genuose – variacijos

Migrena apibūdinama kaip neurologinis sutrikimas, kuomet neuronai (smegenų ląstelės) nenormaliai reaguoja į dirginimą. 12 % populiacijos migrena pasireiškia pasikartojančiais sunkiais galvos skausmo priepuoliais, pykinimu, jautrumu šviesai ir garsui. Prieš priepuolį gali atsirasti vadinamoji aura – haliucinacijos, vaizdo aptemimas, silpnumas. Apie 2/3 visų atvejų aura nepasireiškia.

Bostono mokslininkai vykdė 23 230 moterų genomų patikrinimą, analizuodami įvairias genomų variacijas. Tyrimo metu trijuose genuose nustatytos variacijos, kurios migrena sergantiems pacientams pasitaiko dažniau. Dvi variacijos, vadinamos PRDM16 ir TRPM8, yra specifinės migrenoms ir nėra susijusios su kitais galvos skausmais. Be to, TRPM8 buvo susieta tik su moterų migrena.


Trečias įtariamas genas LRP1 dalyvavo išorinės aplinkos jutimo ir smegenų medžiagų apykaitos procesuose. Lygindami 2300 pacientų, sergančių dažniausia migrenos forma, migrena be auros, vokiečių ir olandų mokslininkai atrado du genų variantus, susijusius su šia migrenos forma. Nustatyta, kad genetinių variantų paveldimumas migrenos išsivystymo riziką padidina maždaug 10–15 %.

Lokalizuojasi X chromosomoje

Naujos studijos duomenys parodė, kad daugelis genų, atsakingų už migreninius skausmus, išimtinai lokalizuojasi X chromosomoje, kas gali paaiškinti „moterišką“ šio susirgimo kilmę.

Genetinės migrenos kilmės išaiškinimas turi didelę reikšmę, nes dažniausios migrenos formos, neturinčios grėsmingų simptomų, yra diagnozuojamos ir gydomos pernelyg menkai. Migrenos gydymui naudojamas platus arsenalas medikamentų – beta blokatorių, antidepresantų, antiepileptinių, ibuprofeno, aspirino ar galvinio nervo stimuliacija, botokso injekcijos – neretai sukelia kitą, atvirkštinį efektą, arba turi pašalinį poveikį. Nors šiuo metu nustatyta genų įtaka nėra pakankamai didelė, kad juos galima būtų vertinti kaip diagnostinius markerius ir sudaro tik 10–15 %, tačiau gauti rezultatai yra reikšmingi gilinantis į migrenos biologiją.

Jeigu mokslininkams pavyktų tiksliai nustatyti, kuris genas yra atsakingas už migreną, būtų galima tikėtis surasti efektyvų gydymą tikslingai veikiant tą zoną, kuri yra šiuo atveju pažeidžiama.