Šiais laikais egzistuoja daugybė pačių įvairiausių dietų, tarp kurių galima rasti ir dietą pagal kraujo grupę. Ar ji iš tiesų veiksminga? O gal tai tėra dar vienas pramanas?

Anot Amerikos dietologo Peter D'Adamo, egzistuojantys 4 kraujo grupės tipai atsirado skirtingais žmonijos egzistavimo etapais. Taip nutiko dėl nuolatos besikeičiančių gyvenimo sąlygų ir mitybos raciono. Taigi, remiantis tokiu principu reikėtų daryti išvadą, jog šiuolaikinio žmogaus organizmas geriausiai įsisavins tą maistą, kurį valgė tą pačią kraujo grupę turėję protėviai.

• Anksčiausiai atsirado pirmoji kraujo grupė (0). Šios grupės turėtojai buvo medžiotojai, taigi tiems, kurių kraujo grupė pirma – labiausiai tinka mėsos produktai. O štai pieno produktų vertėtų vengti.
• Manoma, kad antroji kraujo grupė (A) atsirado Artimuosiuose Rytuose, kartu su žemės ūkio populiarėjimu. Jos atstovai – ūkininkai, taigi šios grupės turėtojams labiausiai tinka vegetariškas maistas.
• Trečiosios kraujo grupės savininkai (B) – klajokliai. Jiems patariama valgyti mažiau grūdinės kultūros produktų ir atkreipti daugiau dėmesio į pieno produktus.
• Ketvirtos grupės (AB) turėtojams pasisekė labiausiai. Jie vadinami „naujaisiais žmonėmis“ ir gali vartoti pačius įvairiausius produktus. Tačiau vis dėl to šios grupės atstovai dažniau nei kiti skundžiasi žarnyno problemomis.

„Medžiotojai ir ūkininkai“

Tuo tarpu mokslininkai prieštarauja dietologo Peter D'Adamo „evoliucijos teorijai“. Pavyzdžiui, faktas, jog beveik visų Amerikos indėnų kraujo grupė yra pirmoji (O), leidžia sutikti su D`Adamo  teorija, mat medžiotojų tarp indėnų iš tiesų daug, tačiau toli gražu ne visi. O ką tuomet pasakyti apie Majų, Actekų ar Inkų civilizacijas, kurios pagal kraujo grupių teoriją turėtų būti priskirtos „medžiotojams“, o iš tiesų vystė kuo puikiausią ūkininkystę ir jų kraujo grupė tikrai nesutrukdė maitintis ne tik mėsos produktais. Jei šių civilizacijų atstovams kraujo grupė nesutrukdė maitintis įvairiapusiškai, tuomet kodėl tai turėtų trukdyti šiuolaikiniam žmogui?

Tarp vietinių Australijos gyventojų dažnai aptinkama antroji (A) - „ūkininkų“ kraujo grupė. Anot mokslininkų, tai dar vienas įrodymas, kad ši kraujo grupė neturėtų būti siejama su žemės ūkiu, nes Autralija buvo apgyvendinta maždaug prieš 30-60 tūkstančių metų, o žemės ūkiu pradėjo verstis tik prieš 9000 metų. Vadinasi, antroji kraujo grupė atsirado kur kas anksčiau, nei teigia D`Adamo ir ji niekaip nesusijusi su ūkininkavimu.

Ne tas genas

„Kraujo grupę koduoja tik vienas iš dešimčių tūkstančių genų. Neaišku, kodėl staiga šiam vienam genui reikia skirti tiek daug dėmesio ir kardinaliai keisti savo mitybos racioną. Iš tiesų kiekviena organizmo reakcija (tame tarpe ir reakcija į maistą) priklauso ne nuo vieno geno, o nuo ištisos genų kombinacijos.“- teigia genetikos specialistas Oleg Balanovski.

Negana to, yra genų, kurie tikrai gerokai svarbesni mitybos prasme. Pavyzdžiui tas, kuris koduoja laktozę – fermentą, skaidantį pieno cukrų. Jei žmogui pasireiškia laktozės trūkumas, jis paprasčiausiai negali suvirškinti pieno. Ir čia paaiškėja vienas įdomus faktas.

Pagal D`Adamo teoriją trečiosios (B) kraujo grupės turėtojai priklauso „klajokliams“ ir jiems rekomenduojama vartoti daugiau pieno produktų. Tačiau tiesa yra tokia, kad laktozės fermento trūkumas – genetinis bruožas, būdingas mongolidams, tarp kurių paplitusi būtent trečioji kraujo grupė. Taigi, D`Adamo siūlomas mitybos planas šiems žmonės absoliučiai netiktų.

Nepaisant gana akivaizdžių įrodymų, kad kraujo grupės dieta niekaip nepagrįsta moksliškai, vis dėl to joje nieko blogo nėra. Iš tiesų, vadovaujantis dietos principais galima pasiekti netgi neblogų rezultatų, juk nė vienos kraujo grupės atstovams nerekomenduojama valgyti riebių ir keptų maisto produktų, ar patiekalų, pagardintų įvairiais kenksmingais maisto priedais. Priešingai, produktus rekomenduojama rinktis tik kokybiškus, o gaminti kuo sveikesniais būdais.

Kraujo grupės dieta (kaip ir dauguma kitų), skatina atidžiau pažvelgti į savo mitybos įpročius. Taigi jau vien to pakanka, kad svoris normalizuotųsi, o virškinimo problemos išsispręstų. Nereikėtų atmesti ir placebo efekto. Psichologai žino: kuo daugiau jėgų įdedame tobulindami save, tuo daugiau šansų pasiekti norimą rezultatą.