„Gydytojai parinko tinkamus vaistus ir išrašė į namus, paliepę namuose juos švirkštis į raumenis. Prigrasino, kad šitie vaistai – labai skausmingi, todėl iš karto reikia pasiruošti ir nuskausminamųjų. Na ką – atsiguliau, jau net pasiruošiau numirti – tiek mane prigąsdino, kaip bus baisu, sunku. Sušvirkštė man tuos vaistus – guliu, laukiu, kas bus. Mirties, suprask, laukiu. Bet gal mano organizmas kitoks? Kaip atsiguliau, taip ir atsikėliau be jokių skausmų“, – pasakoja humoro jausmo nestokojantis Stasys.  
 
Ir juokaudamas priduria, kad po šitiekos lemtingų sutapimų dabar jau bijo skaityti apie medicinos pasiekimus – kad ir vėl jų pačiam netektų išmėginti.
 
Gydytojai tapo artimesni už gimines
 
Tačiau kas buvo – nebepakeisi. Stasys džiaugiasi gera sveikata, geria imunosupresinius vaistus, padedančius išvengti donorinio organo atmetimo, ir maždaug kas pusmetį atvyksta į Santaros klinikas pas gydytojus pasitikrinti sveikatos.
„Per tiek metų šitie gydytojai man tapo artimesni už gimines“, – prisipažįsta Stasys ir, naudodamasis proga, prašo padėkoti savo gydytojams – profesoriui Jonui Valantinui, docentui Vitalijui Sokolovui, dr. Aridai Buivydienei.
 
„Štai šie žmonės yra tikrasis Lietuvos elitas, – neabejoja Stasys. – Žaviuosi jų pasiaukojimu, gerumu ir profesionalumu. Kai gulėjau ligoninėje, vis stebėdavausi – kada gi jie su savo šeimomis namie būna? Ar šeštadienis, ar sekmadienis – vos pramerki akis, o jie jau čia, prie tavęs“.
 
Likimo draugams – paguodos žodžiai