Nekenksmingas kiekis. Kalbant apie vakarienę, norėtume pabrėžti, kad svarbiausias ne maitinimosi laikas, o kiekis. Juk gaunamos iš maisto kalorijos turėtų būti tikslingai panaudojamos. Dietologai rekomenduoja: 25% dienos kalorijų turi būti gaunama valgant pusryčius, 55-60% - valgant pietus ir pavakarius, o 15-20% - vakarienės metu. Jei darytume prielaidą, kad per dieną žmogus suvartoja 1800-2000 kalorijų, tai vakarienei skirtame patiekale turėtų būti iki 500 kalorijų. Taip pat svarbu tai, kad valgyti reikėtų likus 2-3 valandoms iki miego.

Didesnės pertraukos kenksmingos. Europos mitybos specialistai vieningai tvirtina, kad optimalus tarpas tarp pusryčių ir vakarienės turėtų būti maždaug 9 valandos. Jei tarpas padidėja iki 12 valandų – labai išauga gastrito, vidurių užkietėjimo ir kitų skrandžio bei žarnyno sutrikimų tikimybė.

Kodėl vakarienės vertėtų atsisakyti?

Virškinimo sutrikimai. Nakties metu dvylikapirštė žarna nefunkcionuoja, o skrandis ir toliau dirba. Jei pavalgytumėte prieš pat miegą, skrandis maistą nustumtų į „miegančią“ žarną ir jis pasiliktų ten visą naktį. Tuo tarpu kepenys ir kasa toliau dirbtų savo darbą ir gamintų tulžį bei fermentus, kurie negalėtų negalėtų prasiskverbti pro užkimštą žarną, todėl užstrigtų tulžies pūslėje, o tai viena iš pagrindinių tulžies pūslės uždegimo ir akmenų susidaro priežasčių.

Nedeginami riebalai. Dienos metu energiją organizmas pasisavina daugiausiai iš angliavandenių: po kiekvieno maitinimosi išsiskiria insulinas, padedantis tuos angliavandenius suskaidyti. Naktimis insulino kiekis sumažėja, tačiau hipofazės liaukos gamina augimo hormoną, kuris degina riebalus. Vėlai pavakarieniavus, organizme pradeda skirtis insulinas, kuris duoda signalą hipofazės liaukai, kad organizmas sotus ir toji hipofazė gali ramiai ilsėtis ir nedeginti riebalų atsargų. Kitaip tariant – insulinas dirba dienomis, o hipofazė – naktimis. Jei insulinas pradeda dirbti prieš miegą, hipofazė gali ilsėtis. Tokiu būdu riebalai lieka nesudeginti.