Vidiniai pokyčiai prasideda dar prieš pirmąjį susitikimą, kai asmuo apsisprendžia kreiptis pagalbos. Kartais ateidami į psichoterapeuto konsultaciją klientai tikisi kažko nerealaus – kad konsultantas juos išgydys pasitelkdamas stebuklingus metodus ir ilgą laiką slėgę dalykai tiesiog išnyks. Tačiau sėkmė priklauso ne tiek nuo konsultanto, kiek nuo kliento pastangų ir, žinoma, nuo abiejų bendradarbiavimo: atvirumo, geranoriškumo, tikėjimo, gebėjimo rizikuoti ir kt. Nepaisant abipusių pastangų, įvyksta tik tai, kam pats žmogus yra pasirengęs. Visgi mūsų naujos savasties atskleidimo procesas gana ilgas ir sudėtingas.

„Kad susiformuotume platesnį akiratį, turime norėti atsisakyti savo siauresnio akiračio, jį sunaikinti“, – rašo psichiatras M. Scottas Peckas knygoje „Nepramintuoju keliu“. Nors patogiau likti ten, kur esame, laikytis savo pasenusių įsivaizdavimų ir pamiltų minčių, „dvasinio tobulėjimo kelias veda priešinga linkme: pirmiausia prarandame tikėjimą tuo, kuo tikime; sąmoningai ieškome, kas mums nežinoma ir grėsminga; pradedame abejoti išmoktų ir anksčiau brangintų vertybių sistema“.

Tai vaizdžiai atskleista Larso van Triero filme „Manderlis“, rodančiame, kaip iš lėto keičiasi išlaisvintųjų iš vergovės vergų mąstymas. Tam, kad galėtų pradėti taisyti kiaurus savo namų stogus, jie pirmiausia turi atsisakyti savo ankstesnio požiūrio į seną šeimininkės sodą kaip į neliečiamybę ir pamatyti jį kaip galimybę, t. y. tikslingai panaudoti jo nevaisingus vaismedžius kaip medieną rūpinantis savo būstu. Tačiau vėliau tai sukelia naujų sunkumų, nes iškirtus sodą dulkių audra nusiaubia medvilnės sodinukus. Tenka vėl ieškoti išeities... Panašiai ir gyvenime vienu veiksmu negalime išspręsti visų sunkumų, pradėję juos spręsti susiduriame su vis naujais iššūkiais, tačiau taip ir atsiduriame augimo kelyje.