Kai gydytojų paklaustas, kaip regėjimas, visą gyvenimą išdidžiai atsakinėji „Vienetas!“, būna baisiai nesmagu vieną vakarą pastebėti, jog net ir labai geros knygos paskaityti nesinori, nes raidžių nematyti.
 
Pirmiausia, aišku, puolame kaltinti šiuolaikinę spaudą – anksčiau juk tikrai ir laikraščiai, ir žurnalai, ir knygų leidyklos naudodavo stambesnį šriftą! O dar tie blizgantys žurnalų puslapiai?!
 
Paskui įtarimų ima kelti lempučių gamintojai su savo „taupiosiomis“: kažin, ar jos tikrai šviečia dvigubai stipriau nei turi galios? Įsižiebiame visas šviesas, bet padeda tai neilgam. Galiausiai ateina metas, kai jau ir internetas kompiuterio ekrane „neteisingas“ raides pradeda rodyti, kad ir kiek didintum vaizdą. Tuomet traukiame į artimiausią optiką – nes juk pas gydytoją būdamas sveikas žmogus neisi, – ir pareiškiame: šiaip tai mano matomumas vienetas, bet kažko pastaruoju metu skaityti tapo sunkoka – matyt, dėl rudeninės avitaminozės akys pasilpo (kad konsultantės, neduok Dieve, nepamanytų, jog esate visiški kurmiai). Tada nusiperkame akinius skaityti – dažniausiai gatavus ir su labai nedidelėmis pliusinėmis dioptrijomis.
 
Tuosyk gyvenimas, aišku, nušvinta naujomis spalvomis. Tik bėda, kad po kurio laiko tų akinių skaityti jau nebepakanka. Štai tuomet racionaliausieji iš mūsų pagaliau pasiduoda ir, pabrukę simbolines uodegas, užsiregistruoja vizitui pas oftalmologą...
 
Kodėl likimas toks žiaurus?
 
Senatvinė toliaregystė, dar vadinama presbiopija ir gražiu žodžiu „senažiūrumas“, nėra jokia karminė bausmė, o visiškai natūralus procesas. Vyresnio amžiaus žmonėms tokia būklė išsivysto dėl akies lęšio elastingumo sumažėjimo.