Išskiriami trys simptomų tipai:

• Ankstyvieji simptomai;
• Simptomai, pasireiškiantys „laiku“;
• Vėlyvieji simptomai.

Prie ankstyvųjų priskiriami šie: išmušantis karštis, prakaitavimas, pakilęs arterinis kraujospūdis, tirpimas, „bėgiojančios skruzdėlytės“, odos niežulys, pakilusi kūno temperatūra, psichoemociniai sutrikimai, dirglumas, sumažėjęs darbingumas, greitas nuovargis, depresija, miego sutrikimai, nutukimas, raumenų ir sąnarių skausmai.

Antrosios grupės simptomai pasireiškia praėjus 3–5 metams po menopauzės: tai odos sausumas, plaukų slinkimas, makšties išsausėjimas, skausmai lytinio akto metu, niežulys, „sausasis“ konjunktyvitas, laringitas, džiūstanti burna, plaukų ant veido augimas, žemesnis balso tembras, raukšlės.

Vėlyvieji metaboliniai sutrikimai pasireiškia po menopauzės praėjus 5–10 metų (sergama širdies ir kraujagyslių ligomis, osteoporoze).

Klimakterinis sindromas būdingas 37 % moterų premenopauzės laikotarpiu, 40 % – menopauzės, 21 % – po menopauzės praėjus 1–1,5 metų.

Sindromo priežastis – estrogenų trūkumas ir nuo šių hormonų priklausomų organų bei audinių patologijos, todėl geriausias būdas jį įveikti yra pakaitinė hormonų terapija. Kartu taikomas ir medikamentinis gydymas (išrašomi įvairūs preparatai) bei nemedikamentinis (gimnastika, masažas ir kt.).

Vakaruose hormonų terapija skiriama ne tik klimakterinio sindromo gydymo tikslais, bet taip pat ir siekiant užkirsti kelią įvairių ligų vystymuisi, senėjimui.

Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje ir Olandijoje 40 % vyresnių nei 40 metų amžiaus moterų vartoja hormonus, JAV šis skaičius dvigubai didesnis.