Terminus ir priešoperacinio pasirengimo apimtis nustato gydantis gydytojas ir anestiziologas, o esant reikalui pasitelkiami ir kiti specialistai. Neatidėliokite planinių operacijų ilgam – tai gali iššaukti komplikacijas, turinčių realią grėsmę gyvybei.

Kokie taikomi šiuolaikiniai operacijų atlikimo būdai?

Daugumai žmonių žodis „operacija“ asocijuojasi su skausmu, kančia, ilgalaikiu gulėjimu ligoninės palatoje, kelia paniką ir baimę. Tai nestebina: klasikinis (laparatominis) vidaus organų operacijos atlikimo būdas paprastai susijęs su pakankamai dideliu pjūviu, kuris būtinas, norint pasiekti nesveiką organą. Chirurginis įsikišimas pagal traumavimo lygį gali pralenkti net pagrindinį (gydomąjį) operacijos etapą. Didelis pjūvis – trauma, pakertanti apsaugines organizmo jėgas ir žymiai sulėtindama gijimo procesą.

Šiuolaikinės medicinos tendencijos nukreiptos į trauminės invazijos taikymo mažinimą. Šiai dienai praktiškai visus vidaus organų susirgimus galima operuoti laparoskopiniu būdu (specialaus prietaiso - laparoskopo pagalba), darant vos 0,5 – 1 cm pjūvelį.

Laparoskopija - iš graikų kalbos λαπάρα (įsčios) ir σκοπέο (žiūriu). 1901 Dmitrij Oskarovič Ott pirmą kartą panaudojo optinę sistemą, kurios pagalba, įvedus ją per užpakalinę makšties dalį, apžiūrėjo dubens organus. Taip atsirado laparoskopija, kurios vaidmuo pradžioje buvo suteikti galimybę matyti ir tik gerokai vėliau, atsiradus galimybei matomą vaizdą ištransliuoti į ekraną, transformavosi į chirurginę metodiką.

Laparoskopinės operacijos atlikimo pagrindines išlaidas sudaro brangiai kainuojanti aparatūra ir vartojamos medžiagos. Tačiau, vertinant visą gydymo procesą, ekonomija gaunama dėl žymiai sutrumpėjusio paciento pooperacinio stacionarinio gydymo trukmės, trumpo reabilitacijos laikotarpio ir greito žmogaus sugrįžimo prie savo darbinės veiklos. Be to, po laparoskopinių operacijų žymiai sumažėja tokių komplikacijų tikimybė, kaip žaizdų supūliavimas, tromboembolija, pooperacinės išvaržos.