Buvusi mokytoja su ligos diagnoze susigyveno tik po 5-6 metų, kuomet liga buvo patvirtinta atlikus magnetinio rezonanso tyrimą. Anot Nijolės, net ir silpstant jėgoms ji ilgai nesikreipė dėl neįgalumo ar invalidumo. Ir tik tuomet, kai vieną dieną pilna ta žodžio prasme nugriuvo į žoles ir sukaupusi paskutines jėgas nušliaužė iki automobilio, suprato, kad diagnozės neigimo metas baigėsi. „Tą patį rudenį pasiėmiau lazdą, kuri iki šiol yra mano draugė ir pagalbininkė“, – kalba Nijolė.

Aplinkiniai reagavo neadekvačiai

Išsėtine skleroze susergama pakitus organizmo imuninei sistemai – kai imuninė sistema atakuoja nervines ląsteles gaubiantį mielino dangalą galvos, nugaros smegenyse ir regos nervuose, taip jas pažeisdama ir sukeldama fizinę negalią bei pažintinių funkcijų sutrikimą. Dėl mielino pažeidimo atsiranda įvairūs simptomai – nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, dvejinimasis akyse, judėjimo negalia, šlapimo pūslės sutrikimai ir kiti.

Nijolė dabar nevengia kalbėti apie ligą, tačiau ligos pradžioje apie diagnozę pasakyti aplinkiniams buvo sunku: „Aplinkinių reakcijos mane labai stebino. Toks įspūdis, kad jiems buvo nustatyta liga, o ne man. Pamenu, kaip pasakius diagnozę aplink visi aikčiojo. Aš nesirinkau ligos, ji pasirinko mane, todėl jau daug metų nebekovoju ir neneigiu jos. Tiesiog stengiuosi prie jos prisitaikyti ir gyventi toliau.“

Pašnekovė pastebi, kad požiūris į ligą keičiasi: „Esu įsitikinusi, kad didelį poveikį daro socialinės akcijos, žiniasklaidoje skelbiama informacija, pačių sergančiųjų pasakojimai apie ligą. Šiandien gatvėje nesijaučiu bejėgė – dažnai į renginius ar tiesiog prasiblaškyti važiuoju mano mokinių dovanotu skuteriu. Tad aplinkiniai, matydami, kad man reikia pagalbos – padeda. Žmonės išties keičiasi, jeigu lygintume jų elgseną dabar ir, tarkime, prieš 20 metų.“