Pasivaikščiojimai lauke žiemą nemalonumais baigiasi pradedant mažais vaikais, baigiant garbaus amžiaus žmonėmis. Nuo traumų neapsaugotas niekas. Kaip sumažinti traumos riziką, į ką vertėtų atkreipti dėmesį ir ką daryti, jeigu išvengti traumos vis dėlto nepavyko?
 
Kas gresia vaikams ir suaugusiesiems?
 
Labiausiai susižeisti rizikuoja vyresnio amžiaus žmonės. Griuvimai – viena dažniausių jų susižalojimo priežasčių. Statistika rodo, kad tarp vyresnio amžiaus žmonių griuvimai sudaro net 3/4 visų nelaimingų atsitikimų.

Kodėl statistika atrodo būtent taip? Iš tikrųjų kalti ne tik smėliuku nepabarstyti laiptai ar slidūs keliai – vyresnio amžiaus žmonės dažnai griūva ir dėl sutrikusios galvos smegenų kraujotakos, ir vestibulinio aparato. Labai dažnai susižalojama atliekant įprastus darbus, einant namo ar namuose (t.y. daugelis griuvimų pasitaiko užsiimant kasdiene veikla). O kadangi vyresniame amžiuje kaulai neretai būna pažeisti osteoporozės, net ir nedidelė trauma gali sukelti labai rimtas pasekmes (pavyzdžiui, stuburo slankstelių, šlaunikaulio kaklo, dubens kaulų lūžius).

Taigi griūdami vienaip ar kitaip susižeidžia 22-60 % vyresnio amžiaus žmonių. Jie patiria odos nubrozdinimus, sumušimus, kurie vėliau virsta mėlynėmis, sausgyslių patempimus, sunkesnes traumas – įvairius išnirimus, lūžius.
 
Neretai nukenčia ir vaikai. Vaiko amžius daro įtaką ne tik lūžio tikimybei, bet ir traumos lokalizacijai.
 
Pačių mažiausiųjų Achilo kulnas yra klubų kaulai. Žinoma, paslydus ant kieto ir netgi grubaus ledo, be traumų apsieiti sunku, tačiau suaugusieji ir vyresni vaikai griūdami dažniausiai taiko nukristi ant rankos, o mažyliai jomis bando išlaikyti pusiausvyrą, todėl pirmiausia susitrenkia klubus. Tokiu atveju gelbėja stori rūbai ir... riebalinis sluoksnis. Žinoma, svarbu ir tai, kad krentama iš nedidelio aukščio. Rūpestingi tėvai turėtų atkreipti dėmesį net ir į mažas traumas – juk vaikystėje skilęs kaulas ateityje gali pridaryti didelių rūpesčių.
 
Vyresniems vaikams kaulai lūžta daug dažniau – ir ne tik klubų, bet ir blauzdų. Slidės, rogutės, batai lygiu padu – pagrindiniai lūžių kaltininkai. Bjauriausia tai, kad tokius lūžius pastebėti yra sunku – vertindami mažųjų pacientų būklę neretai suklysta net patyrę gydytojai. Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau nustatyti tikslią diagnozę.
 
Antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais lūžus klubui mažylis kartais gali net vaikščioti – esmė ta, kad jo antkaulis išlieka dar pakankamai minkštas ir elastingas, todėl vidinė, kietesnė kaulo dalis lūžta, o viršutinė dalis išlieka sveika. Tokias traumas galima pastebėti tik padarius rentgeno nuotrauką. Didelė tikimybė apsigauti išlieka tol, kol vaikas baigia pradinę mokyklą. Vėliau antkaulio savybės kinta, taip pat keičiasi ir lūžių pobūdis, tačiau jie ir toliau lieka pavojingi. Lūžių sudėtingumas ir gijimo trukmė kai kuriais atvejais verčia gydytojus griebtis operacijų ir metalinių plokštelių statymo.
 
Tik specialistas gali įvertinti traumos sudėtingumą, tad pasirodyti gydytojui reikia bet kuriuo atveju.
 
Kaip atpažinti vaikų traumas?
 
Išnirimai. Įsivaizduokite situaciją: mažylis vaikštinėja įsikibęs į jūsų ranką, staiga paslysta ir krenta. Ką darote? Greičiausiai stengdamiesi jį apsaugoti ir sulaikyti, instinktyviai staiga truktelite aukštyn. To užtenka, kad išnirtų petys. Tokios traumos priežastis – minkštos kremzlės, silpnučiai raumenys ir atsipalaidavimas pasivaikščiojimo metu.
 
Staigų riksmą iš skausmo, kurį suaugusieji išgirsta kritimo metu, jie paprastai įvertina kaip kritimo pasekmę. O čia slypi didelis pavojus – juk vaikas negali paaiškinti, kad jam skauda ne kelį, o petį. Dėl šios priežasties po tokio incidento reikia būti itin dėmesingiems.
 
Jeigu pastebite, kad nukentėjusiojo rankutė tapo ne tokia paslanki, kartais netgi kabo, būtinai parodykite mažylį chirurgui arba vaikų traumatologui. Namuose ranką galima tik užfiksuoti, aprišti skarele ir pakabinti ant kaklo, kad sumažintumėte skausmą ir didesnių sužalojimų tikimybę.
 
Pakartotinė tokio pobūdžio trauma gali baigtis labai prastai – netgi nedidelis krūvis gali priversti išnirti petį. Paprastai tai jau būna neskausminga, tačiau labai nemalonu – juk rankos negalima pajudinti. Geriausia mažylio saugumą pasivaikščiojimų metu užtikrina specialūs „pavadėliai“ – jie panašūs į tuos, kurie dedami keturkojams augintiniams, tačiau ant  nugaros turi trumpą rankeną. Naudojant juos, kritimo ir peties traumos pavyksta išvengti.
 
Kompresinis stuburo lūžis. Tai – liūdna pasivažinėjimo rogutėmis pasekmė. Anot statistikos, ši traumų rūšis užima antrą vietą. Važinėjimo pobūdis reikšmės neturi. Bet koks šuolis net ir nuo nedidelio tramplino leidžiantis gali sukelti traumą.
 
Pirmas ir pagrindinis simptomas – kvėpavimo nutrūkimas: nusileidęs ant sėdynės vaikas tiesiog pamiršta, kaip reikia įkvėpti ir iškvėpti. Po to dažniausiai patiriamas skausmas. Apatinei krūtinės srities slankstelių traumai būdingas skausmas tarp menčių, juosmens slankstelius skauda atitinkamai žemiau. Vis dėlto po tokios nesėkmės grįžęs vaikas gali niekuo neišsiduoti – įtarti traumą galima nebent pastebėjus, kad vaikas ne toks paslankus, kaip anksčiau, jeigu jis nebenori žaisti aktyvių žaidimų. Jei tą patį įtars ir gydytojas, greičiausiai jis pasiųs pasidaryti rentgeno nuotrauką. Dar geriau traumos diagnozuojamos padarius magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos tyrimus.
 
Nors trauma gali atrodyti sunki, paprastai gydymas jokių problemų nekelia. Viskas, ko reikia – tai ramybė. Atliekama nesudėtinga procedūra, tenka mėnesį praleisti ligoninėje, toliau seka reabilitacija sanatorijoje. Galima tikėtis, kad toliau vaikas augs normaliai.
 
Stuburo lūžio požymiai:
 

• Vaikui „atima kojas“ – jis negali atsistoti;
• Juntamas nepakenčiamas skausmas;
• Deformacija, matoma plika akimi;
• Edema ir kraujo išsiliejimas į audinius. Vieta aplink lūžio vietą tinsta, atrodo kaip didelė mėlynė;
• Galima išgirsti specifinį garsą judant – jis panašus į gurgždantį sniegą šaltą žiemos dieną.

 
Galvos traumos. Jos yra pačios nemaloniausios ir sunkiausios (nepriklausomai nuo metų laiko) – juk džiaugsmo nekelia nei paprastas guzas, nei smegenų sutrenkimas. Apmaudžiausia, kad būdų, kaip nuo jų apsisaugoti nuo jų (išskyrus banalų patarimą būti atsargiems ir užsidėti šalmą) nėra. Kasmet žiemos atostogų metu vaikų neurochirurgijos skyriai būna perpildyti.
 
Kaukolės ir smegenų traumų požymiai:
 

• Pirmasis smegenų traumos pavojaus signalas: kaukolė pažeista, sąmonės nėra.
• Antrasis signalas: svaigsta galva, ima pykinti (nors išorinių pažeidimų ir nematyti).
• Galvą ima skaudėti vis labiau, atsiranda koordinacijos sutrikimų, elgesio ir netgi kokių nors funkcinių pakitimų (pavyzdžiui, sulėtėja kalba, staiga netenkama uoslės, sutrinka kvėpavimo ritmas) – visa tai liudija apie galimą kraujo išsiliejimą į smegenis;
• Akių vyzdžių būklė – vienas iš svarbiausių diagnostinių įrankių. Jeigu vyzdžiai šviesoje išsiplėtę (o tai – netipiška reakcija), arba vienas išsiplėtęs, o kitas – normalus, tai taip pat išduoda galvos traumą.

 
Kreiptis į gydytoją ar ne?

Net jeigu nusprendėte gydytis patys, visada rekomenduojama įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus. Jei po 1–2 dienų skausmas, patinimas, uždegimo požymiai nepraeina ar net stiprėja, – į gydytoją kreiptis būtina.

Kaip sau padėti, jeigu sužalojimas nestiprus? Visų pirma, per pirmąsias 24 valandas sumuštą vietą rekomenduojama šaldyti, nes šaltis veiksmingai mažina patinimą, skausmą ir uždegimą. Kad patinimas sumažėtų, sužalota vieta gali būti suspaudžiama elastiniu tvarsčiu. Šildymo procedūros rekomenduojamos 3–4 parą po traumos. Skausmas – visų sužalojimų palydovas, ir jo kentėti ne valia.
 
Kiek laiko galima malšinti skausmą vaistais?

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) – vieni plačiausiai pasaulyje vartojamų vaistų skausmui ir uždegimui pažaboti. Dažniausiai jie skiriami ūminiu ligos periodu, iš anksto įsitikinus, kad pacientas neserga virškinamojo trakto, inkstų ar kitomis ligomis.

Vienus NVNU galima vartoti tik trumpą laiką –  ne daugiau kaip 5–7 dienas. Jeigu skausmas nepraeina ir vaistus reikia vartoti ilgiau, turėtume pereiti prie selektyvesnių nesteroidinių preparatų (pavyzdžiui, meloksikamo).
 
Kaip žiemą išvengti traumų?
 

• Judėdami iš vienos vietos į kitą, lipdami laiptais, į transportą ar iš jo, laikykitės už turėklų, naudokitės transporto priemone kaip ramsčiu.
• Būkite ypač atsargūs automobilių stovėjimo aikštelėse, eidami šaligatviais ir per gatvę.
• Turėkite omenyje, kad prie pastatų šiaurinių įėjimų net ir nuvalyta danga gali labai greitai tapti slidi.
• Nepamirškite, kad drėgni paviršiai kelia didelę traumų tikimybę. Prilipęs prie batų padų sniegas, įėjus į patalpą, sudaro slidų tirpstančio sniego sluoksnį. Būtina labai gerai nusivalyti batų padus prieš įeinant į patalpas. Prekybos centruose ar kitose dažnai lankomose vietose turi būti nuolat valomos šlapios vietos ir pastatyti įspėjamieji ženklai „Atsargiai – slidu!“.
• Rinkitės žieminę avalynę neslidžiu padu, atsisakykite aukštakulnių.
• Kai einate slidžiu paviršiumi, ištraukite rankas iš kišenių – tai padės išlaikyti pusiausvyrą. Eikite lėtesniais ir mažesniais žingsniais, labai atsargiai lipkite laiptais, leiskitės į nuokalnę, laikykitės už turėklų. Koją statykite pilna pėda. Eikite lengvai palinkę į priekį – tai padės apsaugoti galvą paslydus. Slidžiu paviršiumi geriau čiuožti, o ne eiti
• Pasistenkite nenešti daug daiktų – tai padės geriau išlaikyti pusiausvyrą. Stebėkite kliūtis. Jei įmanoma, eidami slidžiu keliu neneškite vaiko (rizikuojate jo sveikata). Iš namų išeikite truputį anksčiau, kad nereiktų skubėti. Senyvo amžiaus žmonėms nepatartina vaikščioti be reikalo, tamsesniu paros metu nepamirškite atšvaitų. Jei būtina išeiti – naudokitės lazdele, nes tai padės išlaikyti pusiausvyrą.
• Eidami arti prie pastatų, atkreipkite dėmesį į stogą – ar nėra varveklių, kokio jie storio ar daug sniego.
• Saugokite nepridengtas kūno vietas nuo šalčio. Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad nušalti galima tik spiginant stipriam šaltukui. Iš tiesų tokia grėsmė iškyla lauke temperatūrai nukritus žemiau nulio. Dažniausia nušąla galūnės – rankos, kojos bei drabužiais nepridengtos kūno vietos – ausys, nosis, skruostai. Nušalimas yra labai klastingas, nes tuo pačiu metu atšąla visas organizmas. Atminkite, kad nušalusios kūno vietos negalima trinti, ypač sniegu.
• Venkite alkoholio. Jis šalčiui – ne draugas. Šaltyje būti neblaiviems asmenims pavojinga – jie praranda jautrumą šalčiui ir nejaučia dėl jo atsiradusio skausmo. Dėl išsiplėtusių kraujagyslių išgėręs žmogus greičiau atiduoda šilumą, todėl greičiau ir sušąla.
• Nepamirškite kepurės. Per galvą žmogus netenka apie 70 % visos kūno šilumos, o tai reiškia, jog mus šildo tik likę 30 %.
• Jeigu patyrėte traumą, įtariate nušalimą arba matote, kad pagalbos riekia kažkam kitam – nepanikuokite. Mokate suteikti pirmą pagalbą ir nebijote to daryti – būtinai padėkite. Jeigu nepasitikite savimi ar nežinote, kaip teisingai padėti nukentėjusiajam, kvieskite greitąją pagalbą.