Net lytiškai plintančios infekcijos mūsų laikais neatrodo tokios baisios, nes yra antibiotikų. Virusinės ligos, deja, jų poveikiui taip papratai nepasiduoda, todėl sunku numatyti, ko galima iš jų tikėtis.

Tyrimų duomenimis, 70–90 % reproduktyvaus amžiaus žmonių užkrėsti virusais. Jų daugiau nei 100 skirtingų tipų – dalis nepasireiškia ir yra nekenksmingi, o dėl kitų ant odos atsiranda karpučių.

Paskutiniu metu itin daug dėmesio skiriama žmogaus papilomos viruso (ŽPV) tyrimams. Kodėl? Jis pažeidžia urogenitalinius organus, plinta lytiniu  būdu ir net gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Kad virusas keltų onkologinę grėsmė stipriajai lyčiai, dar nenustatyta: tyrimų duomenimis, dėl infekcijos jiems gali atsirasti tik gėrybinių navikų.

Kaip atpažinti papilomos virusą, kokių profilaktikos priemonių reikėtų imtis, ir ką daryti, jeigu esate viruso nešiotoja?

Kas yra ŽPV?

ŽPV yra 100 kartų mažesnis už mielių ląstelę, jį sudaro tik 8–10 baltymų. Šis primityvus „mažylis“ žmogaus ląstelės išorėje visiškai nekenksmingas ir negali daugintis.

Į vidų jis patenka per menkiausius odos ir gleivinės pažeidimus: įsiterpia į epitelio ląsteles ir imuninei sistemai bei tradiciniams medikamentams tampa praktiškai nepastebimas ir todėl nesunaikinamas.

Virusas, patekęs į epitelio ląstelę, gali ilgai būti neaktyvus ir nesukelti jokių klinikinių pokyčių.

Kartais sveiko žmogaus imuninė sistema pati susidoroja su šia problema. Anot statistikos, 15–25 metų žmonėms pasveikti reikia nuo maždaug 8 mėnesių iki 2 metų, tačiau vyresniems, taip pat tiems, kurie serga lėtinėmis uždegiminėmis ligomis ir kurių imuninė sistema silpnesnė, atsikratyti viruso daug sudėtingiau.

Jeigu per 2 metus virusas neeliminuojamas, tai jau lėtinė liga. Jis gerai įsitvirtina šeimininko kūne ir ima veikti.


Iš pradžių ŽPV sutrikdo ląstelių ciklo fazes, todėl ima aktyviai dalintis netgi tos ląstelės, kurios jau neturėtų. Vis dėlto jose išlieka kai kurie mechanizmai, pristabdantys dalinimąsi ir besipriešinantys viruso poveikiui.

Atpažįstame virusą

Kliniškai šis procesas išreiškiamas karpų ir papilomų – gėrybinių darinių – atsiradimu.

Karpos sudaro mažus kietus mazgelius, kurių spalva neretai skiriasi nuo aplinkinių audinių. Dažniausiai jų atsiranda ant rankų, kojų ir veido odos, jos neperauga į vėžį, paprastai nesukelia jokių pasekmių.

Kondilomos, kitaip nei karputės, išauga ant lyties organų (lytinių lūpų, makšties, gimdos kaklelio, aplink šlaplę ar išangę, ant varpos, kapšelio) ir plinta lytiniu būdu.

Šie dariniai retai kada tampa piktybiniai, tačiau sukelia daug nepatogumų: jie linkę augti, o tai kliudo normaliai šalinimo funkcijai, dirgina tarpvietę ir „pritraukia“ bakterines infekcijas.

ŽPV pasekmės

ŽPV įterpia savo DNR į šeimininko DNR. Užkrėstos epitelio ląstelės ima labai greitai daugintis, jų branduoliai įgyja netaisyklingą formą, keičia spalvą, citoplazmoje atsiranda šviesių junginių.

ŽPV išraiška vadinama koilocitoze, o pats procesas – displazija (tai jau laikoma priešvėžine būsena). Greitą ir nekontroliuojamą epitelio ląstelių dauginimąsi sukelia viruso onkobaltymai, kurie priveda prie mutacijos.

Įrodyta, kad perėjimas iš displazijos į vėžį priklauso nuo moteriškų lytinių hormonų, tad tai paaiškina faktą, kad vėžiniai susirgimai dėl ŽPV vystosi tik moterims.