Anksčiau ar vėliau dėl vienų ar kitų priežasčių visi vaikai atsiduria ligoninėje arba poliklinikoje, o tada prasideda ašaros: atžalos verkia, prašosi paimamos namo, o mamos tik bejėgiškai skėsčioja rankom arba ima kurpti pasakas apie tai, kaip čia smagu ir kaip daug draugų čia galima susirasti. Deja, tai padeda ne visada. Kokių klaidų vengti ir ką daryti, kad apsilankymas gydymo įstaigoje vaikui neatrodytų toks baisus?

Bijo ne visi, bet nemėgsta dauguma

Gydytojų bijo dauguma vaikų. Tokia baimė dažniausiai pasireiškia šioms amžiaus grupėms:

• Mergaitėms ir berniukams nuo 3 metų amžiaus;
• Mergaitėms nuo 5 iki 8 ir nuo 10 iki 12 metų;
• Berniukams nuo 6 iki 9 ir sulaukus 11 metų.

Kai kuriems vaikučiams baimę įveikti arba bent jau ją sumažinti padeda tai, kad šalia yra mama – ji gali nuraminti prisilietimu, pasakyti ką nors švelnaus ir malonaus. Kiti gi lengviau atsikvepia, kai gydytojas arba gydytoja parodo, kiek ir kokių žaisliukų išgydė.

Ką patarti tėvams?

Ruoškitės iš anksto. Kai mažylis bent įsivaizduos, kas jo laukia gydytojo kabinete, priežasčių nerimauti ir baimintis bus mažiau. Jeigu vaikui anksčiau jau buvo atlikta ta pati procedūra, jis išsigando ir ši baimė įsitvirtino, pažaiskite, kaip jis bijo. Žaidimo metu svarbu apsikeisti vietomis, kad iš pradžių mažylis pabūtų „piktu, siaubingu gydytoju“, o jūs – išsigandusiu vaiku, o po to – atvirkščiai. Svarbu laikytis nuoseklumo. Nereikėtų iš pradžių siūlyti vaidinti savęs paties, nes tai gali dar labiau įtvirtinti jo baimę. Kai vaidinsite vaiką, pasistenkite, kad tai atrodytų įtikinama, ne kaip pokštas. Greičiausiai sūneliui arba dukrytei bus smagu sužaisti tokią situaciją, o juk juokas – tai puikus būdas sumažinti emocinę įtampą. Po to pasikeiskite vietomis. Pasistenkite, kad vaikutis galų gale laimėtų, ir ši pergalė nebūtų labai sunki. Pažaiskite kartu tokius žaidimus kelias dienas ir pamatysi teigiamus rezultatus.

Niekada neapgaudinėkite vaiko. Nereikia slėpti nuo atžalos, kad einate į polikliniką pas gydytoją arba važiuojate į ligoninę operacijai, nes antraip vaikas manys, kad jeigu kažką nutylėjote, tai reiškia, kad jam ten darys kažką labai baisaus. Vaikų fantazija labai laki, ir lengvai gali išpūsti iš musės dramblį. Geriau smulkiai nupasakokite, ką veiksite poliklinikoje. Jeigu reikia paimti kraujo arba pasiskiepyti – pasakykite, kad gali truputį paskaudėti, tačiau tai ilgai netruks. Jeigu vaiko laukia operacija, nepasakokite apie tai, ką darys gydytojas – jūsų atžalai pakaks žinoti, kad užmigs, o kai nubus – jūs būsite šalia. Ir savo pažado laikykitės! Negalima prarasti atžalos pasitikėjimo.

Nusiraminkite. Panaikinkite negatyvių asociacijų grandinę: ligoninė – skausmas, baimė, pavojus. Pakeiskite ją kita: ligoninė – pagalba, palengvėjimas, pasveikimas. Formuokite pozityvų požiūrį tiek į sveikatą, tiek į gydytojų darbą. Prieš operaciją nusiraminkite patys – tada nusiramins ir vaikas. Jūs atiduodate atžalą į specialistų rankas, ir jie padarys viską, kas įmanoma, kad padėtų vaikui.

Jokios prievartos. Kai kurie tėvai įsivaizduoja, kad besipriešinantį vaiką galima „nukenksminti“ užpuolus visiems kartu (pavyzdžiui, sugriebus už žandikaulio priversti išgerti mikstūrą). Pirmą kartą jums gal ir pasiseks, tačiau antrą kartą – mažai tikėtina. Prievarta nepadeda pasveikti ir kovoti su baimėmis.

Daugiau pozityvo. Nereikia bauginti, kad jei vaikas neklausys, gydytojas „bakstelės su adata“. Būtent tai ir formuoja baimę. Gydytojas padeda, o kad tai būtų aiškiau, mažiausiems šeimos nariams galite pasekti pasaką apie daktarą Aiskaudą (paprastai po jos mažyliai palankiau žiūri į gydytojus, labiau juos gerbia). Paieškokite knygučių ir filmukų apie tai, kaip gydytojas rūpestingai padeda savo pacientams. Galima atžalai nupirkti ir vaikišką gydytojo rinkinuką, arba sukomplektuoti tokį patiems (įdėkite į kosmetinę kelis švirkštus be adatų, pipetę, vatos, tvarsčių, tuščių buteliukų ir kitų panašių priemonių, su kuriomis vaikas galės saugiai žaisti).

Paaiškinkite, kodėl reikia gerti vaistus ir lankytis pas gydytoją. Mažyliai negali suprasti, kodėl jie turi gydytis. Paprastai tėveliai sako: „taip reikia“, arba „kad vaikai būtų sveiki kaip ridikėliai“. Šie paaiškinimai vaikų netenkina. Papasakokite, kodėl reikia atsikratyti kamuojančios ligos. Galite pasekti pasaką apie susirgusį kiškutį (drambliuką, kačiuką, meškutį ir pan.), kuriam pasveikti padėjo ta pati procedūra, kurios reikia ir jūsų atžalai. Kuo įdomesnė ir smagesnė ji bus, tuo geriau!

Vaikas turi žinoti, kad bijoti yra normalu. Jeigu mažylis pasidalino su jumis savo baimėmis, nereikia jo versti būti „drąsuoliu“ arba „geru berniuku“. Paaiškinkite, kad visi žmonės kažko bijo, tačiau padaryti tai, dėl ko esate gydymo įstaigoje, yra būtina, ir jūs jam padėsite, būsite šalia ir palaikysite. Jeigu vaikas žinos, kad galima paverkti iš skausmo ar baimės, ir kad už tai jo niekas nebars ir nebaus – jam bus daug lengviau iškęsti skiepus arba ausyčių, gerklytės apžiūrą.

Nelyginkite savo vaiko su kitais. Jūsų mažylis kuo puikiausiai supranta, kad yra vaikų, kurie neverkia ir nebijo, tačiau kai sakote tai prie kitų, jūs tik verčiate bijoti jį dar labiau, skatinate jo nepasitikėjimą savimi. Geriau girkite atžalą už kantrybę ir ištvermę, net jeigu jos pasiekimai šioje ir visai nedideli.

Kalbėkite su atžala apie tai, kas vyksta aplinkui. Aiškinkite, kas nutiko ir kas dar laukia priešakyje. Nereikia manyti, kad vaikas dėl savo amžiaus nieko nesupras – bet kuris mažylis gali suprasti mamos (t.y. brangiausio jam žmogaus) kalbą, ir visai nesvarbu, ar jam metukai, ar dveji. Septynerių sulaukęs vaikas mėgsta, kai mama juo pasitiki ir bendrauja kaip su sau lygiu. Jeigu jį jau išrašė iš ligoninės, namuose būtinai pakalbėkite apie tai, ką jis išgyveno. Pagirkite jį už kantrybę, priimkite visas baimes ir nusiskundimus, pasidžiaukite tuo, kad gydytojai padėjo. Tai pat visa tai reikia daryti ir pakartotinai atvažiavus į ligoninę.

Pasiūlykite vaikui nupiešti, kaip jis bijo gydytojo. Tokiu būdu mažylis galės išlieti tai, kas jam kelia nerimą, o jums – geriau suprasti, ko būtent bijo jūsų vaikas. Paprastai baimės vaizduojamos tamsiomis spalvomis, daugybe potėpių. Būna ir taip, kad piešdamas vaikutis pravirksta – taip jis išsilaisvina iš savo išgyvenimų. Pagailėkite jo, palaikykite. Po to, kai piešinukas bus baigtas, paklauskite, ką vaikas norėtų su juo padaryti. Kartais mažyliai nori jį suplėšyti, sudeginti ar išmesti į šiukšlių dėžę. Leiskite tai padaryti. Kito piešinio tema gali būti „Kaip aš nebijau“, „Kas man gali padėti įveikti baimę“. Tegul vaikutis kelias dienas atlieka tokias užduotis – jis kaskart jausis vis stipresnis. Nepamirškite pasidomėti, ką mažylis nori daryti su piešiniais – gali būti, kad darbeliai iš serijos „Kaip aš nebijau“ atsidurs garbingoje vietoje ant sienos.