Visuomenėje sėkmingu žmogumi dažnai laikomas tas, kuris sugebėjo nustebinti pasaulį savo talentais ar pasiekimais ir tokiu būdu, savaime suprantama, užsitikrinti materialinę gerovę. Su sėkme asocijuojasi prabangių namų savininkai, vairuojantys Mersedes Benz bei dėvintys dizainerių etiketėmis pažymėtus drabužius.

Žurnalų antraštės dažnai skelbia apie tai, kokie sėkmingi gausių turtų prikaupę, visuomenėje žinomi žmonės. Sėkmės matas materialiame pasaulyje labai aiškus – populiarumas bei finansinė gausa.

Tačiau dažniausiai tikroji straipsnių herojų savijauta lieka paraštėse. Išorinis tviskesys neretai slepia liūdesį, vienatvę, nepasitikėjimą savimi, vidinį nepasitenkinimą turimais dalykais ir negebėjimą džiaugtis gyvenimu.

Jogos požiūriu, visi materialūs dalykai šiame pasaulyje yra laikini. Be to, kadangi esame sielos, dvasinės būtybės, materialūs dalykai negali mums suteikti gilios dvasinės laimės, o juk būtent jos kiekvienas iš tiesų ir trokštame. Laimė, kurią patiriame dėl materialių dalykų, yra paviršutiniška ir trumpalaikė. Taigi klaidinga sieti savo sėkmę su materialiniais pasiekimais.

Kas yra tikroji sėkmė?

Žvelgiant iš šventų jogos raštų bei save suvokusių sielų perspektyvos, sėkmingas žmogus yra tas, kuris suvokė savo tikrąją dvasinę esmę ir yra panardintas į dvasinės meilės vandenyną. Toks sėkmingas žmogus visada gyvena vedinas išminties ir motyvuojamas dvasinės meilės. Toks žmogus gali būti turtingas ar neturtingas, garsus ar nežinomas, sveikas ar sergantis – tai visiškai nesvarbu, jis vis tiek yra sėkmingas.

Šventuose jogos raštuose yra tokia graži istorija, parodanti tikrąją sėkmės prasmę.

Sykį, labai seniai, buvo berniukas, vardu Dhruva, kuris savo kailiu patyrė, ką iš tiesų reiškia būti sėkmingu gyvenime.

Dhruvos tėvas buvo didis karalius, turėjęs dvi žmonas. Pirmoji žmona, karaliaus numylėtinė, pagimdė jam sūnų, kuris turėjo paveldėti karaliaus sostą. Dhruva buvo antrosios karaliaus žmonos sūnus. Vos tik įgudęs vaikščioti, jis ėmė siekti tėvo dėmesio ir visaip rodė norą su juo leisti laiką. Tačiau karalius daugiau dėmesio skyrė pirmagimiui.

Kai Dhruva buvo penkerių, jis buvo nuvytas šalin nuo tėvo ir išjuoktas visos asamblėjos akivaizdoje. Dhruva įsiskaudinęs pabėgo į mišką. Jis pasiryžo tapti karaliaus numylėtiniu. Nepaisant savo jauno amžiaus, jis vienas gyveno miške ir atlikinėjo griežtas askezes, norėdamas įgyti galių, kad vieną dieną įveiktų savo įbrolį.

Sykį į mišką užklydo išminčius ir išmokė Dhruvą medituoti. Jis laikėsi išminčiaus nurodymų ir netrukus ėmė suvokti savo dvasinę tapatybę ir kur slypi tikroji sėkmė gyvenime. Jo noras keršyti ar rungtis su broliu bei troškimas paveldėti karaliaus sostą dingo. Anaiptol – Dhruva atrado širdies ramybę.

Dhruva buvo patenkintas savo dvasiniu augimu bei išmintimi. Jis suvokė, kur slypi tikroji sėkmė. Drhruvos širdis prisipildė pasitenkinimo, ramybės ir besąlyginės dvasinės meilės. Jis grįžo į karalystę, tačiau ne reikalauti karaliaus sosto, o skleisti išmintį apie jogą ir dvasinę meilę, kurią suvokė. Karalius suprato Dhruvos žodžių grožį, įžvelgė juose tiesą ir atidžiai klausėsi. Pasibaigus karaliaus kadencijai, sostą perėmė Dhruva, kuris išmintingai, rūpindamasis žmonėmis valdė karalystę. Taigi Dhruva tapo sėkmingu ne dėl to, kad tapo karaliumi, o todėl, kad įgijo išminties ir išmoko iš besąlygiškai mylėti.

Nuostabiausia tai, kad mes visi turime galimybę ugdyti išmintį ir dvasinę meilę, nepaisant, ar esame turtingi, ar vargšai, garsūs ar niekam nežinomi, išsilavinę ar neraštingi, gatvių šlavėjai ar įmonių vadovai, stiprūs ir sveiki atletai ar neįgalieji – kiekvienas galime tai daryti.