Bėdų dėl dantų ėduonies turi maždaug 90–95 % visos populiacijos. Dėl tokio „populiarumo“  apie šios ligos priežastis ir pasekmes sklando daugybė mitų, kurie, deja, su realybe kartais neturi nieko bendra.

Ėduonies priežastis –  saldumynai

Daugelis vaikų nuolat girdi: „valgysi saldainius – suges dantukai“. Tik ar iš tiesų viskas taip?
Išsiaiškinkime: paprastai saldus maistas – tai angliavandeniai. Jie iš tiesų yra svarbi dantų ėduonies vystymosi grandis, ir yra skirstomi į paprastuosius ir sudėtinguosius.

Organizmas lengvai įsisavina paprastuosius (monosacharidus): gliukozę ir fruktozę (yra beveik visuose produktuose), taip pat į disacharidus: sacharozę (vaisiais, daržovės, saldainiai, šokoladas, konditerijos gaminiai) ir laktozę (pieno produktai). Perdirbti juos daug fermentų nereikia. Visi jie lengvai nuplaunami vandeniu.

O štai polisacharidus (sudėtinguosius angliavandenius) organizmas skaidoma daug ilgiau: tai krakmolas (visi duonos gaminiai), glikogenas (mėsos produktai), celiuliozė (daržovės). Paprastai jie būna nesaldūs. Šie angliavandeniai pradedami skaidyti dar burnoje, todėl svarbu ne tik tai, kokius angliavandenius vartojame, bet ir kaip ilgai juos kramtome. Po valgio rekomenduojama maisto likučius išskalauti vandeniu.

Labai dažnai dantų ėduonis atsiranda tiems, kurie periodiškai pamiršta išsivalyti dantis, mėgsta prieš miegą saldžiai pavalgyti.

Išvada: saikingai mėgaukitės saldžiais gazuotais gėrimais, saldainiais ir pyragėliais, o po valgio būtinai išsiskalaukite burną. Įprastas sumuštinis ar bandelė gali pridaryti daugiau žalos nei šokoladas.

Kramtomoji guma saugo dantis nuo ėduonies

Taip sako reklama. Kramtyti gumą reikia tik po valgio, tačiau ne ilgiau kaip 10–15 minučių. Žinoma, ji skani, be to, kurį laiką padeda įveikti blogą burnos kvapą, tačiau jos pagrindinė paskirtis visai kita: ji skatina seilių išsiskyrimą ir taip padeda pašalinti maisto likučius iš sunkiau pasiekiamų vietų. Mes nesinešiojame su savimi dantų šepetėlio, tad gumos kramtymas – pateisinamas dalykas.

Jei kramtysite ją per ilgai, per daug apkrausite kramtomuosius raumenis, įtempsite raiščius, o tai gali baigtis skausmais ar net žandikaulio išnirimu.

Kramtyti tuščiu skrandžiu itin žalinga: smegenys gauna signalą, kad į skrandį ateina maistas, tačiau šis taip į jį ir nepatenka, o skrandžio sultys išsiskiria. Tai gali sukelti gastritą, pankreatitą ir daug kitų ligų. Guma surenka mikrobus, maisto likučius, tad ilgai kramtoma jokios naudos neduoda.

Išvada: jeigu nepasiėmėte su savimi šepetėlio, kramtykite gumą, tačiau tik po valgio ir ne ilgiau kaip 10–15 minučių.

Dantų ėduonį lengva pastebėti

Nebūtinai. Pirmuosius ligos požymius gali pastebėti tik gydytojas. Iki tol, kol pajaučiame skausmą, praeina ne viena ligos stadija ir daugybė laiko.

Mūsų dantis dengia labai tvirta medžiaga – emalis (99 % jo sudaro hidroksiftorapatitas), o šį – plona plėvelė, vadinama pelikule. Ji saugo emalį, per ją vyksta fosforo ir kalcio apykaita. Kramtant arba valant dantis šepetėliu, pelikulė nusitrina, lieka tik sunkiai pasiekiamose vietose. Ten ima kauptis mikroorganizmai. Kad mikrobai galėtų išgyventi, jiems būtini maiste esantys sudėtingieji angliavandeniai.

Per emalį burnos ertmėje nuolat vyksta medžiagų apykaita, įsisavinami seilėse esantys mikroelementai. Šiuo principu paremtas pastos ir kitų burnos higienos priemonių, stiprinančių dantų emalį, veikimas. Susidarius rūgštims, naudingi elementai iš emalio išplaunami, jis tampa mikrobų ir jų šalinimo produktų taikiniu. PH rodikliai pasislenka į rūgščių pusę. Šiuo periodu į emalį vėl gali patekti naudingosios medžiagos, tačiau jis ne visada sugeba atkurti savo struktūrą. Tada ir prasideda bėdos.

Pirmoji pažeidimų stadija – tai baltos nepermatomos dėmės. Skausmas dar nejaučiamas. Tai pati dantų ėduonies pradžia. Dar galima apsieiti be audinių preparavimo, gydoma tirpalais ir geliais, kurių sudėtyje yra fosforo, kalcio, fluorido. Ilgainiui šis procesas progresuoja, mikrobai ima kauptis ir daugintis greičiau. Žmogus jaučia dantų akmenis, padidėja jautrumas šalčiui ir karščiui. Kuomet situacija pablogėja dar labiau, tenka gręžti ir dėti plombą.

Nestabdomas procesas žalos pridaro dar daugiau: jis pasiekia gilesnius sluoksnius, pažeidžia dentiną – jis permatomas mažiau nei emalis, ir irsta greičiau. Paprastai pacientai kreipiasi į stomatologą būtent šiuo ligos etapu, kai jau imamas jausti skausmas. Kiti kantriai laukia, kol jis praeis, tačiau padėtis tuo tarpu eina vis blogyn.

Išvada: ėduonis vystosi lėtai, etapais, iš pradžių skausmas nejaučiamas, pažeidimus gali matyti tik gydytojas. Tamsios dėmės ir nemalonūs pojūčiai atsiranda daug vėliau. Laiku apsilankykite pas stomatologą ir pasitikrinkite, tai tikrai padės sutaupyti!
 
Juodi taškai ant dantų – tai ėduonis

Jeigu valant dantis šios dėmelės neišnyksta – taip, tai korozija ir pigmentų nusėdimas gilesniuose emalio sluoksniuose. Tokiu atveju ėduonis „miega“. Gali būti, kad kažkada iš tikrųjų taps aktyvus, tačiau daugelis žmonių tokių dėmelių turi visą savo gyvenimą. Jeigu jos matomos ir gadina šypseną, dantys taisomi, atliekamas estetinis plombavimas.

Išvada: ne kiekvieną tamsią dėmę reikia gydyti. Jeigu neskauda – valgykite ir džiaukitės į sveikatą, tačiau profilaktiškai nepamirškite apsilankyti pas stomatologą kartą per pusę metų: jis viską žymėsis ir kontroliuos situaciją.

Jeigu dantis išgydytas, ėduonis neatsinaujins

Netiesa. Ėduonis gali atsinaujinti dėl daugybės priežasčių, pavyzdžiui, dėl ėduonies, esančios po plomba. Jis atsiranda nesilaikant preparavimo technikos reikalavimų, t. y. jeigu buvo palikti infekuoti ir pažeisti audiniai – jie ir yra ėduonies židinys. Antra priežastis – plombos dedamos pažeidžiant taisykles, netinkamai naudojamos tam reikalingos medžiagos. Jeigu dedant plombą ant preparuojamo danties patenka drėgmės, pasekmės neišvengiamos. Trečia – bloga burnos higiena. Šiuo atveju kaltinti galima tik save.


Ėduonis gali atsinaujinti ir tada, jeigu pažeisti ir kiti dantys (visai nesvarbu, ar jie šalia).

Išvada: laikykitės burnos ertmės higienos taisyklių, įsiklausykite į stomatologo patarimus. Jeigu dantį tenka taisyti ir vėl, gali būti, kad kalti esate jūs.

Dėl mažo pažeidimo stomatologas išgręš pusę danties

Galima suprasti pacientus, kurie pagaliau ryžtasi kreiptis į gydytoją ir patiria šoką: iš viso danties lieka tik pusė, kartais šalinamas nervas. Jeigu jam dar pasakoma, kad po gydymo teks protezuoti, paciento reakciją įsivaizduoti nesunku.

Kaip minėta anksčiau, emalis – labai tvirta struktūra, o po juo esantį dentiną sudaro mažiau mineralų, tad sergant ėduonimi jis irsta greičiau. Iš išorės pažeidimas gali atrodyti visai mažytis, pacientui atrodo, kad visas likęs dantis yra sveikas, tačiau vidinių pažeidimų jis nemato. Gydymo tikslas – pašalinti visus pažeistus audinius.

Kartais nervą tenka traukti net ir tada, jei pacientas nejaučia skausmo. Stomatologas daro viską, ką gali, kad dantis būtų išsaugotas.

Išvada: dantų ėduonis matomas ne visada. Net ir maži pažeidimai gali ilgainiui sukelti didelių problemų.

Pastos kiekis svarbu siekiant išvengti ėduonies

Galima vienu kartu sunaudoti nors ir visą dantų pastos tūbelę, tačiau jei dantys valomi netinkamai, naudos nebus. Daug pastos nereikia – užtenka tiek, kiek užspaudžiame per šepetėlio galvutės ilgį.

Šiuolaikinėse gerai žinomose pastose yra pakankamai fluoro, reikalingo dantų emaliui. Svarbiausia yra ne tai, kiek jos sunaudojate, o kaip dažnai ir kaip valotės dantis. Paprastai tai trunka 2–3 minutes. Valymo taisyklės paprastos: dantis reikia valytis vertikaliai – nuo dantenų iki dantų galiukų (ir ne atvirkščiai, nes apnašas „sušluosite“ po dantenomis).

Taip išvalyti reikia visus dantis. Sukamieji judesiai daromi tik pačioje pabaigoje. Nepamirškite nuvalyti liežuvio ir tarpdančių.

Išvada: pastos išspauskite tik tiek, kiek būtina, dantis valykitės taisyklingai.

Dantis reikia valyti kuo dažniau

Kaip ir visais kitais atvejais, svarbu saikas. Dantis išsivalyti užtenka 2–3 kartus per dieną, tad nepersistenkite. Ypač gąsdina tai, kad žmonės aklai tiki balinamųjų pastų galia. Jeigu norite gražios šypsenos – geriau kreipkitės į specialistus.

Piktnaudžiaudami tokiomis priemonėmis rizikuojate pažeisti emalį, ypač tuo atveju, jeigu valotės dantis netaisyklingai. Gali atsirasti defektų: tai reiškia, kad vis tiek teks kreiptis į gydytoją ir dar gerokai paploninti savo piniginę.

Įsigykite keletą skirtingų pastų. Jeigu norite patikrinti, ar gerai išsivalote dantis, vaistinėje nusipirkite specialių tablečių – jos nudažys tas vietas, kurioms skyrėte per mažai dėmesio. Jeigu dantis ėmėte valyti dažniau dėl blogo burnos kvapo, be gydytojo konsultacijos neapsieisite. Halitozės priežasčių gali būti begalės: nuo išorinių iki vidinių.

Išvada: dantis valykitės taisyklingai, ne dažniau nei 2–3 kartus per dieną. Jeigu rezultatas jūsų netenkina, kreipkitės į specialistus.

Netekti vieno danties – ne bėda

Nelygu, kaip pažiūrėsite. Pasaulio mastu tai smulkmė, tačiau jums – didelė netektis. Maži dantų sistemos pokyčiai turi dideles paseksmes. Kiekvienas dantis atlieka savo vaidmenį. Pašalinus vieną iš jų, iki tol jam tekęs krūvis paskirstomas visiems likusiems. Perkrova gali sukelti patologinius dantų, kaulų ir žandikaulio pokyčius, o tai savo ruožtu baigsis diskomfortu, skausmais, pakitusiu sąkandžiu, artritu arba artroze.

Gydymas paprastai trunka labai ilgai. Šalimais esantys dantys pasislenka, daugeliui žmonių bėgant laikui išsivysto parodontozė – tai situaciją apsunkina, nes gydyti tenka iš karto kelis susirgimus. Netekęs danties žmogus maistą sukramto prasčiau. Jis renkasi, su kuria puse tą daryti patogiau, tad sistema išsiderina: viena dalis dirba, kita ilsisi. Savaime suprantama, dantys labiau nusitrina vienoje pusėje, o esantys kitoje gali pasislinkti taip, kad nebeliks tarpo ten, kur buvo išrautas dantis. Žinoma, taip nutinka ne visiems, bet pasitaiko.

Išvados: saugokite dantis, jeigu reikia, gydykite. Apsvarstykite protezavimo galimybę.

Dantų problemos yra paveldimos

Jeigu tėvų dantys nesveiki, ir jūs patys susiduriate su tokia problema, nebūtinai kaltas paveldimumas. Egzistuoja daugybė veiksnių, lemiančių ėduonies atsiradimą. Nenumokite ranka į profilaktiką, periodiškai apsilankykite pas stomatologą – daug kas priklauso nuo jūsų pačių. Ankstyvosiomis stadijomis šią ligą išgydyti daug lengviau.

Apibendrinimai ir išvados:
 

• Valytis dantis reikia dukart per dieną. Po valgio galima maždaug 10 minučių kramtyti gumą.
• Nepamirškite naudoti dantų siūlo ir specialaus burnos skalavimo skysčio, nes vien šepetėlio visavertei burnos priežiūrai nepakanka.
• Būtina reguliariai apsilankyti pas stomatologą, net jeigu nejaučiate skausmo ar nepastebite kokių nors pokyčių.
• Dantų šepetėlį reikėtų keisti kas 3 mėnesius.
• Neapsiribokite tik minkštu maistu: vartokite kietus vaisius ir daržoves.
• Ankstyvuosius ligos požymius gali pastebėti tik gydytojas. Jis paskirs atitinkamą gydymą.
• Dantims ypač kenkia staigūs temperatūros pokyčiai: išgėrę puodelį karštos kavos ledų geriau atsisakykite.

Stomatologija sparčiai žengia į priekį, gerų specialistų ir gydymo būdų vis daugiau. Vis dėlto geriausias gydymas – tai profilaktika!