Žmonės jau tūkstančius metų naudoja druską maisto kvapnumui išlaikyti, konservavimui, taip pat norėdami išgauti geresnį patiekalo skonį. Nieko keista, kad egzistuoja ne viena, o kelios pagrindinės druskų rūšys: rožinė Himalajų, stalo (rafinuota) ir jūros druska. Rožinė Himalajų druska yra natūralios rausvos spalvos druskos rūšis, daugiausiai išgaunama iš didžiausios Himalajų druskos kasyklų, kuri yra Pakistane. Daugelis žmonių tiki, kad Himalajų druska yra viena sveikiausių, tačiau kol kas atlikta dar mažai tyrimų dėl šios druskos naudos.

Šiame straipsnyje pateikiami pagrindiniai Himalajų, stalo ir jūros druskos skirtumai.

Kas yra druska ir kodėl ji reikalinga

Druska yra mineralas, kurį daugiausia sudaro natrio chlorido junginys. Druskoje yra tiek daug natrio chlorido – apie 98 proc. jos svorio. Daugelis žmonių netgi vartoja žodžius „druska“ ir „natris“ pakaitomis kaip sinonimus. Druską galima išgauti garinant druską iš sūraus vandens arba išgaunant kietą druską iš požeminių druskos kasyklų. Prieš pasiekdama maisto prekių parduotuvę, stalo druska gerokai patobulinama – iš jos pašalinamos priemaišos ir kitus mineralai, išskyrus, natrio chloridą.

Įdomu tai, kad natris yra itin svarbi medžiaga žmogaus organizmo sklandžiam biologiniam funkcionavimui, įskaitant: skysčių balansą, nervų laidumą ir raumenų susitraukimą. Dėl šios priežasties į žmogaus mitybos racioną turi būti įtrauktas saikingas druskos kiekis.

Druskos rūšių skirtumai

1. Rožinė Himalajų druska. Rožinė Himalajų druska yra rausvos spalvos druska, išgaunama iš Khevros druskos kasyklos, esančios Pakistane. Ši kasykla yra viena seniausių ir didžiausių druskos kasyklų pasaulyje. Manoma, kad rožinė Himalajų druska, išgauta iš šios kasyklos, susidarė prieš milijonus metų išgaravus senoviniams vandens telkiniams. Vėliau druska yra ekstrahuojama, t. y. perskirstoma, rankomis ir minimaliai apdorojama, kad būtų gautas nerafinuotas produktas, kuriame nėra priedų ir kuris yra daug natūralesnis nei stalo druska.
   
   
   Kaip ir stalo druską, rožinę Himalajų druską daugiausia sudaro natrio chloridas. Tačiau dėl natūralaus Himalajų druskos išgavimo proceso, joje lieka daugiau kitų mineralų ir mikroelementų, kurių nėra įprastoje stalo druskoje. Manoma, kad lieka net iki 84 skirtingų mineralų ir mikroelementų. Tiesą sakant, būtent šie mineralai, ypač geležis, suteikia jai būdingą rausvą spalvą. Visgi stalo druska gali turėti daugiau natrio nei Himalajų druska, o rausvoje Himalajų druskoje yra daugiau kalcio, kalio, magnio ir geležies – tačiau šių mineralų kiekis rausvoje Himalajų druskoje yra labai, labai mažas.
   
    
2. Jūros druska. Sveikiausios jūros druskos formos yra mažiausiai rafinuotos, į kurias nepridėta konservantų. Pagrindiniai jūros druskos ir valgomosios druskos skirtumai yra skonyje, struktūroje ir perdirbimo procese. Jūros druska gaunama išgarinant vandenynų vandenį arba vandenį iš druskingų ežerų, paprastai mažai perdirbant. Atsižvelgiant į vandens šaltinį, druskoje lieka tam tikri mineralai ir mikroelementai. Mineralai suteikia druskai skonį ir spalvą – priklausomai nuo jų kiekio jūros druska taip pat pasižymi įvairiu šiurkštumu.
   
    
3. Stalo (valgomoji) druska. Valgomoji druska paprastai išgaunama iš požeminių druskos telkinių. Valgomoji druska yra labiau apdorojama, iš jos pašalinami mineralai, ir paprastai joje yra priedas, kuris apsaugo druską nuo sulipimo. Į daugumą stalo druskos taip pat pridėta jodo – būtinos maistinės medžiagos, padedančios palaikyti sveiką skydliaukę.
    

Taigi žmogui gali būti naudinga visų rūšių druska, svarbiausia ją vartoti saikingai ir neviršyti rekomenduojamos normos, t.y. nuo 1,5 g iki 2,3 g druskos per parą suaugusiajam.