Akistata su krūties vėžiu padėjo atrasti laimę (interviu)

Krūties vėžys kasmet nusineša daugybę gyvybių. Ši klastinga liga yra dažniausia moterų mirčių nuo vėžio formų priežastis, bet kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo didesnė tikimybė pasveikti.
 
Nuo krūties vėžio nėra apsaugota nė viena dailiosios lyties atstovė. Tai patvirtina ir prieš porą mėnesių 40 gimtadienį atšventusios ir „Pink Run su BENU“ bėgimui besiruošiančios Aksanos istorija. Su moterimi kalbėjomės apie netikėtą ligą, juodžiausius laikus, artimųjų pagalbą ir tai, kad galiausiai viskas būna gerai.
 
Ligą Jums diagnozavo dar prieš 38 gimtadienį, kaip ją pastebėjote?
 
Visai netikėtai besimaudydama duše aptikau mažą guzelį. Tikrai nesitikėjau, kad galiu sirgti šia liga ir niekada nesitikrinau. Ranka užkliuvo netyčia. Nieko nelaukusi kreipiausi pas gydytojus. Nuo pat pirmojo tyrimo visi gydytojai buvo nešnekūs ir tik murmėdavo, kad kažkas negerai ir vis užrašydavo į kitus tyrimus. Galiausiai po biopsijos buvo diagnozuotas 2 stadijos agresyvios formos krūties vėžys. Nieko nelaukiant, nuo guzelio aptikimo praėjus vos keliems mėnesiams, mane užrašė operacijai. Ji turėjo vykti per mano gimtadienį, bet dėl gimtadienio nukėlę dienai po jo.
 
Ar tikrai niekada nemanėte, kad galite susirgti šia liga?
 
Tikrai ne. Gyvenau sveikai, aktyviai. Neturėjau žalingų įpročių. Nerūkiau, nepiktnaudžiavau alkoholiu. Nors ir tėčio sesuo sirgo šia liga, bet nesitikėjau, kad ji gali persiduoti man. Mano visa šeima sportiška. Vyras žaidė futbolą, vaikai karate ir dziudo varžybose yra tapę ir Lietuvos čempionais ar dalyvavę tarptautinėse varžybose. Įtariu, kad ligą paskatinti galėjo B grupės vitaminai. Kuriuos dėl blogos savijautos dar prieš atrandant guzelį man liepė vartoti gydytojai. Kaip žinia, B grupės vitaminai skatina ląstelių atsinaujinimą, o tarp jų ir vėžinių ląstelių plitimą.
 
Kaip susigyvenote su tokia netikėta diagnoze?
 
Labai sunkiai. Visiškai nenorėjau tuo patikėti ir priimti šios žinios. Galiausiai mane apėmė gili depresija. Reikėjo man jau ne tik artimųjų, bet ir psichologo pagalbos. Atrodo gyvenau sveikai, sportavau, prisižiūrėjau ir vis tiek susirgau. Negalėjau to pripažinti. O ir gydymas buvo itin sunkus. Man taikė labai agresyvų gydymą. Teko ištverti 8 chemoterapijos dozes, 25 švitinimo seansus, ne vieną operaciją ir daugybę vaistų išgerti. Būdavo momentų, kai negalėjau pasikelti, nueiti iki tualeto ir nieko nebesinorėjo. Jaučiausi visiškai išsekusi. Jei yra pragaras, tai aš jį tikrai išgyvenau. Tiesa, gydytojai ramino, kad jei sunku man, tai vėžiui dar sunkiau ir gydymas bus tikrai veiksmingas.
 
O kaip reagavo šeima?
 

Jie visada man padėjo. Esu ypač dėkinga savo vyrui. Pradėjus slinkti plaukams, aš jų nesiskutau tiek, kiek galėjau. Vis galvojau, kad jei bent kiek plaukų turėsiu, tai po skarele pasitvarkysiu taip, kad bent kiek jų matytųsi ir atrodyčiau lyg su jais būčiau. Viena dieną radau plaukus nusiskutusį vyrą. Jis taip norėjo man parodyti palaikymą ir, kad ne viskas yra taip baisu. Nežinau kaip būčiau ištvėrusi be jų pagalbos. Nors sunku buvo visiems, ne tik man. Būdavo skaudu, kai girdėdavau vaikus verkiančius dėl mano ligos. Visgi jie gydymo metu mane matė visokią.
 
Dabar  atrodote laiminga moteris, kas padėjo vėl atrasti džiaugsmą?
 
Juodas ir baisus periodas praėjo. Šiuo metu pasaulis atrodo gražus ir šviesus. Nors dar reikia reguliariai lankytis ligoninėje, gultis ant operacinio stalo, kad pašalinti vaistų šalutinį poveikį, bet atrodo, kad gyvenimas tapo  geresnis nei buvo prieš tai.
 
Man labai padėjo knygos apie pasąmonę. Jos pakeitė mano požiūrį į pasaulį. Pradėjau džiaugtis paprastesniais dalykais, mokytis, daugiau domėtis viskuo ir pradėjau pastebėti tai, kas ankščiau praslysdavo pro akis, atrodė nereikšminga. Esu labai dėkinga ir visiems geranoriškiems žmonėms, kurie padėjo, paskatino eiti pirmyn.
 
Kas labiausiai gali padėti sergančioms moterims atsigauti?
 
Kitų su šia liga susidūrusių moterų patirtis. Man atsigauti padėjo „Eivenos“ draugijos, kuriai dabar pati priklausau, narės, jų organizuojamos konferencijos, seminarai. Sergant svarbu žinoti, kad esi ne viena, kad yra ir daugiau tokį pragarą išgyvenusių moterų. Kas geriau gali padėti, jei ne tikros istorijos, tikri pavyzdžiai? Tai daug veiksmingiau nei bet kieno kito žodžiai. Tiesa, skaudu ir liūdna, kad draugijoje mažėja narių, kad jas visgi pasigauna mirtis. Bendrauji, susidraugauji ir staiga sužinai, kad nebėra moters. Paramos renginyje bėgsime su jomis mintyse.
 
Ar nekilo noras mesti sportą ir sveiką gyvenseną?
 
Iš pradžių kaltinau visus ir viską norėjau atsakymų ir viskuo buvau nusivylusi. Bet pagerėjus savijautai vėl pradėjau aktyviai gyventi, lankyti jogą, sportuoti. Pradėjau skirti laiko meditacijai. Daugiau dėmesio skiriu sveikai mitybai. Sumažinau mėsos, kavos kiekį, atsisakiau cukraus. Stengiuosi būti užimta ir visur dalyvauti. Tiek susirgus ar jau gerėjant sveikatai blogiausia yra nieko neveikti ir nedaryti.  Krūties vėžys ne visada yra pasaulio pabaiga. Susirgus reikia tiesiog jį išgyventi. Bus sunku, bet viskam pasibaigus, bus daug lengviau.
 
Spalio 11 dieną vėl dalyvausite „Pink run su BENU“ bėgime?
 
Tikrai dalyvausiu, kartu su kitomis draugijos narėmis ir savo šeima. Nesu gera bėgikė, laikas neįspūdingas, bet dalyvaujame ne dėl jo, o tam, kad kuo daugiau žmonių pamatę šią minią iš tiesų susimąstytų ir atkreiptų dėmesį į šią ligą. Visgi kuo ankščiau liga aptinkama, tuo lengviau ją išgydyti ir didesnė tikimybė pasveikti. Iš mano istorijos galima pasimokyti, kad ir aktyvus ar sveikas gyvenimas, ar sąlyginai jaunas amžius neapsaugo nuo ligos ir pradėti reguliariai tikrintis niekada nėra per anksti.

» Rašyti komentarą