Daiva iš Panevėžio su melanomos diagnoze gyvena jau šešerius metus. Per šį laikotarpį žemė iš po kojų slydo jau tris kartus. Pirminę diagnozę ji slėpė nuo vaikų – dukrai kaip tik artėjo egzaminai. Vėlesnis atkrytis šokiravo dar labiau ir tapo dar didesnės ašarų pakalnės priežastimi. Po antro atkryčio moteris pradėjo save laidoti. Už tai, kad šiandien vėžio jos kūne nebeliko, ji jaučiasi visiškai sveika, darbinga, Daiva dėkoja šiuolaikiniam mokslui, kuris jai suteikė šį stebuklą – vėl gyventi visavertį gyvenimą.
 
Dėmelės rasti taip ir nepavyko, bet iškart ketvirta stadija
 
Į medikus, sunerimusi dėl padidėjusių limfmazgių dešinės kojos kirkšnyje, moteris kreipėsi pati. Tąkart gydytojas ją nuramino: esą tyrimai nieko bloga nerodo. Tačiau ramybė truko neilgai. Moteris pastebėjo, kad limfmazgiai pradėjo sparčiai didėti. Vėl nulėkė išsigandusi pas gydytoją ir iškart paprašė siuntimo pas onkologus Vilniuje. Intuicija neapgavo – po Nacionaliniame vėžio institute atliktos punkcijos buvo patvirtinta melanomos diagnozė.
 
„Aišku, išgirdus diagnozę reakcija buvo siaubinga. Visą kelią nuo Vilniaus iki Panevėžio praverkiau. Nors širdies gilumoje jaučiau, kad gali būti vėžys, bet žmogus visada tikiesi geriausio. Tuomet man buvo 41 metai, gegužės mėnuo, vaikai dar mokyklinio amžiaus, dukra kaip tik buvo dvyliktokė, laukė egzaminai, išleistuvės. Nusprendžiau nieko jiems nesakyti. Apie mano ligą vaikai sužinojo tik po dukros stojamųjų egzaminų“, – pasakojo pašnekovė.
 
Jau po kelių dienų jai vėl teko vykti į ligoninę operacijai. Išoperavę supiktybėjusius limfmazgius medikai pasakė, kad melanomos židinio nerado, todėl įvardijo ketvirtą stadiją. Iškart po operacijos prasidėjo pusmetį trukusi chemoterapija: penkias dienas iš eilės lašinami vaistai, tuomet daroma trijų savaičių pertrauka ir kursas kartojamas. Ir taip šešis kartus.