Šį kartą mūsų pašnekovė – Virginija Lisauskienė. Kaip pati sako, labai turtinga moteris, nes turi nuostabią šeimą – gerą vyrą, dvi dukras, sūnų, marčią ir du anūkėlius. Kalbamės apie paliatyviąją pagalbą ir savanoriško darbo ypatumus.

Trumpai papasakokite apie save mūsų skaitytojams.
Esu Virginija, „paklydusi“ medikė, nes 20 metų dirbau administracinį darbą įmonėje, kuri nesusijusi su medicina :))

Buvote Maltiečių savanorių Alytuje iniciatorė, dabar dirbate  „Tėviškės namuose“. Kas pasikeitė? Kodėl jus patraukė paliatyvioji pagalba?
Taip, mes, trys pirmosios Maltietės savanorės, 2009 metais pirmą katą Alytuje suorganizavome „Kalėdinę sriubą“, bet taip išėjo, kad patekau į „Tėviškės namų“ kolektyvą. Mane sužavėjo direktoriaus Eimanto  entuziazmas ir geri siekiai,  jo suburti nuostabūs savanoriai. Čia aš pradėjau įgyvendinti savo svajonę: padėti Žmogui, prisiliesti prie Jo kančios, pasidalinti meile, kurią mes gauname iš savo Kūrėjo.

Dalis jūsų savanorių greičiausiai turi medicininį arba vienaip ar kitaip su sveikatos priežiūra susijusį išsilavinimą, tad jiems tokia veikla – puikus būdas įgyti naudingos patirties šioje srityje. O dėl kokių priežasčių prisideda kiti?
Kiekvieno savanorio atėjimas į kolektyvą savitas, bet jų tikslas yra vienas – vienokiu ar kitokiu būdu prisidėti prie centro veiklos. Šiemet įkūrėme Vėžio informacijos ir paramos centrą, kuriame žmonės, susidūrę su šia liga, gali gauti informaciją, yra nukreipiami reikiama linkme. Na, nežinau, galbūt ištikrųjų plačiau apie „Tėviškės namų“ veiklą galėtų papasakoti Eimantas. Esame POLA (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos) nariai ir vieni iš steigėjų. Žodžiu, per dvejus metus žengtas didžiulis žingsnis.

Kas nutinka, kai savanoris per daug prisiriša prie globojamo asmens? Gal jūsų praktikoje yra pasitaikę kurioziškų situacijų?
Ligonius lankančių savanorių grupė nėra didelė. Turime Savanorę iš didžiosios raidės, kuri nuo pat pirmųjų dienų kiekvieną dieną (išskyrus savaitgalius) lanko ligonėlius ligoninės slaugos skyriuje. Ligoniai jos labai laukia. Tai nuostabu, kad ji aukoja savo laiką. Belieka dėkoti kūrėjui, kad yra tokių  žmonių. O ligoniukai, aišku, prisiriša ir taip pat laukia.

Kaip rengiami asmenys, norintys padėti paliatyviosios pagalbos, globos ir slaugos poreikį turintiems žmonėms?
Šią vasarą turėjome mokymo programą savanoriams. O kaip lankyti ligonius, su savanoriais yra kalbama, jie susipažįsta su nustatyta tvarka. Bet čia, matyt, atskira tema.

Savanoriška veikla nėra labai paprasta ir lengva. Su kokiais sunkumais tenka susidurti? Kas jums šiame darbe teikia daugiausia teigiamų emocijų?
Savanoriška veikla Lietuvoje ištikrųjų dar jaunas reiškinys ir ne visi supranta, kaip galima daryti darbą ir negauti atlygio. Bet aš manau, kad atlygis yra visai kitokio pobūdžio. Čia duodamas – gauni daug daugiau...

Kokie yra jūsų ateities planai?
Mūsų planai – nesustoti,  eiti toliau. Šiuo metu ruošiama dokumentacija gauti licenziją, kad būtų galima teikti paliatyvios pagalbos paslaugas į namus.

Dėkojame už pokalbį.