Mūsų pašnekovas – Mečislovas Vasiliauskas. Šis gyvenimo audrų mėtytas ir vėtytas 54 metų vyras turi ką prisiminti ir papasakoti – vaikystė laukinės gamtos prieglobstyje, „žibalinės lempos gadynė“, darbas itin kenksmingomis sąlygomis laivų remonto įmonėje... Šį kartą kalbame apie didžiausią žmonių turtą (sveikatą) ir tai, kaip reikėtų juo pasirūpinti.
Papasakokite apie save: kas esate, ką veikėte gyvenime, kaip save apibūdintumėte?
Gimiau Kelmės ir Raseinių rajonų sandūroje, šalia Lyduvėnų miestelio. Iki pat 6 klasės namie neturėjome elektros. Čia baigiau 8 klases, vėliau, paviliotas jūrų romantikos, išvažiavau mokytis į Klaipėdą – labai norėjau būti jūreiviu (tik manęs ten nepriėmė), Kai baigiau profesinę technikos mokyklą, įsidarbinau laivų remonto įmonėje.
Sąlygos buvo labai kenksmingos, pradėjau sirgti. Negalėjau pasigirti sveikata ir vaikystėje, tačiau 25–33 gyvenimo metais tekdavo po 2–3 kartus per metus gulėti ligoninėse, nes kankino nugaros skausmai. Berods, kai buvau 31–32-ejų, Klaipėdos jūrininkų ligoninės neurologinio skyriaus vedėja, medicinos mokslų daktarė, pasakė: „Mečislovai, tau po poros metų reikės invalidu tapti...“ Tai mane sukrėtė ir privertė galvoti. Pradėjau ieškoti priemonių, domėtis kitokiais gydymo būdais.
Maždaug 1988–89-aisiais atsirasdavo pogrindinių knygučių – nelegaliai kažkokiu būdu jų į Klaipėdą pakliūdavo. Taip susipažinau su Peterburge dirbusių J. A. Andrejevo, Malachovo, maskvietės Šatalovos knygomis. Neilgai trukus atsirado ir Palangos sveikatos mokykla. Tai jau buvo mano tikras atradimas, kelionė į „žvaigždes“. Ši mokykla atvėrė akis, suteikė žinių, padrąsino. Prasidėjo nauja mano gyvenimo era.
60 sekundžių - tiek laiko paprastai reikia kraujo ląstelei apkeliauti visą organizmą
Kitas faktas
Komentarai (2)