Hirudoterapija (iš lotynų k.) arba bdeloterapija (iš graikų k.) verčiama kaip „gydymas dėlėmis“. Tai vienas iš seniausių medicinos metodų, deja, Lietuvoje labai plačiai dar netaikomas.

Pagalvojus apie šiuos gyvius daugeliui kyla pasišlykštėjimas: jie įsivaizduoja šlykščius šliužus, siurbiančius kraują. Žmonės negali suprasti, kaip ir kodėl šie padarėliai gali būti naudingi, jų bijo, tačiau pažinę juos geriau, pakeičia savo nuomonę.

Kas yra dėlė?

Įsišaknijusį stereotipą apie dėles jau seniai laikas išrauti su šaknimis – tiesa, šį kartą pakalbėsime ne apie tas, kurios veisiasi tvenkiniuose, o tik apie medicinines: jos auginamos specialiai, ir tik steriliomis sąlygomis. Kaip ir švirkštas, jos panaudojama tik vieną kartą, o po procedūros yra sunaikinamos. Jos dovanoja sveikatą savo gyvybės kaina.

Gydomoji dėlių paslaptis – aktyviosios biologinės medžiagos, kurias tinkamai naudojant teigiamai veikiamos visos organizmo sistemos. Kitaip nei medikamentai, dėlės jokio pašalinio poveikio neturi, tad tinka daugeliui. Tai padeda pasiekti stebėtinai gerų rezultatų gydant pačius įvairiausius susirgimus.

Visi aktyvieji biokomponentai gydymo metu patenka į paciento kraują, veikia ir atskirus organus, ir visą organų sistemą, todėl pagerėja jo savijauta.

Medicininė dėlė – gana subtilus ir išrankus padarėlis. Ji labai jautri kvapams (ir visai nesvarbu, ar jis prakaito, ar kvepalų, ar cigarečių, ar alkoholio) – ji mieliau mirs badu nei kąs nešvarią ar kažkuo kvepiančią odą, tad prieš procedūrą tenka pašalinti visus odos nešvarumus ir kvapus.

Svarbu paminėti, kad dėlės jautrios ne tik kvapams. Jos geba pačios rasti ligotus organus ar zonas – vadinasi, jos nustato diagnozę, ir nė už ką nepradės gydyti tos vietos, kuri nuodyta paciento ligos istorijoje (nebent „išvados“ sutaps). Jos prisisiurbia tik ten, kur iš tiesų reikia.