Sesių Monikos ir Kristinos namuose nuolat kvepia kokosais, migdolais, levandomis, avietėmis ir kitomis gėrybėmis ne tik dėl to, kad viena iš jų kepa skanius ir spalvotus meduolius... Gardžiais aromatais jaukų butą pripildo ir Monikos „Eko fabrikėlis“. Mergina jau kurį laiką aplinkinius lepina rankų darbo, natūraliomis, stebuklus ne tik gražiai odai, bet ir gerai nuotaikai darančiomis veido ir kūno odos priežiūros priemonėmis.

Laikas.lt kalbina apie „Eko fabriką“ svajojančią Monikutę.

Kaip sugalvojai pradėti gaminti natūralią kosmetiką?

Mano viena pažįstama gamino natūralius muilus bei lūpų balzamus. Pabandžiau jos gaminius ir nuo to laiko pati pradėjau domėtis natūralios kosmetikos gamyba, lankiau natūralios kosmetikos gamybos paskaitas. Pradėjau nuo lūpų balzamų, dovanojau juos draugėms, šeimos nariams, klausiau jų nuomonės, tobulinau receptus.

Ar nebaisu buvo ant savo odos bandyti pirmuosius gaminius?

Visai nebaisu. Gamindama kosmetiką nenaudoju jokios „chemijos“, žaliavą perku tik iš sertifikatus turinčių įmonių.

Ar iki pradedant gaminti kosmetiką, naudodavai natūralias priemones? Gal teko nusivilti tuo, ką rasdavai parduotuvėse?

Taip, palepindavau odą natūraliais veido kremais ar bent stengdavausi pirkti tokias priemones, kuriose būtų mažiau „chemijos“. Natūralia kosmetika prekiauja specifinės parduotuvės, kurių nėra tiek daug, o ir jos kaina nemaža, tikrai ne kiekvienas išgali ją nusipirkti. Dėl šios priežasties lietuviai vis dar nėra pratę ją naudoti.

Daug dėmesio skiri išvaizdai? Gal tai irgi vienas iš faktorių, lėmusių „Eko fabrikėlio“ atsiradimą?

Manau, pakankamai. Iš tikro, natūralią kosmetiką pradėjau gaminti norėdama sukurti produktus, tinkančius mano probleminei odai. Ir pavyko. Džiugu, kad jais galiu pasidalinti ir su kitais.

Po kiek laiko naudodama savo kosmetiką pastebėjai su oda vykstančius pokyčius? Kokie jie buvo?

Pagaminus pirmuosius lūpų balzamus ir veido kremus bei pradėjus juos naudoti, supratau, koks visgi tai gėris (šypsosi). Anksčiau pirkdavau lūpų balzamus iš vaistinių, manydama, kad čia jie geriausi, bet labai didelio teigiamo poveikio nesulaukdavau: lūpos vis tiek kartais skirsdavo. Pradėjusi naudoti natūralius lūpų balzamus (iš pradžių kitų gamybos, o vėliau ir savo), supratau, kad nieko geresnio negali būti, nors sudėtyje, atrodo, nieko įmantraus nėra.

Mano veido oda būdavo labai sausa, nuo sausumo netgi pleiskanodavo, ypač vargdavau žiemą... Nenatūralius kremus tepdavau kokius 5 kartus per dieną, atrodo, tam kartui lyg ir sudrėkina odą, tačiau praėjus valandai, vėl oda imdavo sausėti ir atsirasdavo tempimo jausmas. Pradėjus naudoti „Eko fabrikėlio“ kremukus, oda atsigavo. Dabar žiemą veido odą tepu 1 arba daugiausiai 2 kartus per dieną, vasarą užtenka vieno karto, o kartais išvis pamirštu pasitepti (šypsosi).

Ar pasitaikė neigiamų reakcijų į tavo gaminius? Negi visiems be išimties jie tinka?

Žinoma, kiekviena oda yra individuali ir veido kremas turi būti parenkamas atsižvelgiant į sezoną. Pastebėjau, jog žmonėms, naudojantiems vasarą kremą „Levandų pieva“ ir kurių oda yra sausa, žiemą jis nebetinka, kadangi yra gaivus, neriebus. Šaltuoju laikotarpiu rekomenduoju jiems riebesnį kremą, pavyzdžiui, „Rožių sodas“. Reikia atrasti kremą, kuris tinka tik tavo odai. Užtenka vieną kartą patepti odą grynu aliejumi ar kremu, kad suprastum, jis tau tinka ar ne. Pastebėjau, kad mano odą alergizuoja abrikosų aliejus. Pirmą kartą juo pasitepus, odą išbėrė, ji ėmė pleiskanoti. Šio aliejaus ant savo odos nebetepu.

Ką pasakytum žmogui, manančiam, kad tepti ant veido namų sąlygomis pagamintą kosmetiką yra nesaugu?

Suprantu, kad kai kurie žmonės bijo naudoti tokią kosmetiką. Tačiau tie, kurie mane pažįsta bei yra naudoję mano produktus, tikrai pastebi odos skirtumą prieš ir po. Natūralią kosmetiką gaminti nėra labai sunku, jei laikaisi tam tikrų proporcijų. Taip pat gaminant kosmetiką reikalinga švara bei sterilumas. Kremą gaminu tik gavusi užsakymą, kad kuo ilgiau jis išliktų šviežias. Žinoma, sertifikuoti gamintojai kosmetiką gamina laboratorijose, tačiau šių produktų kainos yra žymiai didesnės.

Girdėjome, kad tavo sesė taip pat laisvalaikiu nesėdi rankų sudėjusi ir namus kvėpina meduoliais...

Taip, maisto gaminimas – viena didžiausių jos aistrų. Kaip ji pati sako, kai nebeužtenka namie valgytojų, tenka imtis gudrybių, pavyzdžiui, maistą puošti spalvotais ornamentais, saldainiais ir pan... O jei ir tai nepadeda, valgytojų tenka ieškoti viešoje aplinkoje. Tokiu būdu ji save išreiškia.

Čia galbūt šeimos bruožas – nenustygti vietoje vis kažko įdomaus prisigalvojant?

Tiesiog, vienu metu atradome savo pašaukimą... O gal tai užkrečiama? (šypsosi)

Monika, tai kada išaugs „Eko fabrikėlis“ į „Eko fabriką“?

Ech... pasvajoju kartais, bet dar daug reikia nuveikti, kad galėčiau atidaryti „Eko fabriką“, bet gal kada nors...