1982 metų gruodžio 4 dieną vienoje Melburno (Australija) krikščionių šeimoje gimė Nikas Vuičis (Nick Vujicic) – vaikas be rankų ir kojų. Šiandien jis – laimingas ir besišypsantis šeimą sukūręs vyras, stebinantis aplinkinius savo stiprybe ir humoro jausmu. Jis turi du aukštuosius išsilavinimus ir tiki, kad niekas nevyksta be priežasties, kad neįgalumas – ne kliūtis džiaugtis gyvenimu.

Nikas išmoko plaukioti, žaisti golfą, surinkti kompiuteriu 43 žodžius per minutę, pats išsivalyti dantis ir daugybę kitų dalykų. Stebuklo jis nesulaukė, tačiau įsitikino, kad pats kitiems tapo stebuklu. Dabar jis keliauja po pasaulį ir įkvepia tuos, kurie turi ir rankas, ir kojas, tačiau jaučiasi suluošinti dvasiškai.

Nikai, esate labai linksmas žmogus, ir mes galime tik įsivaizduoti, ką reiškia gyventi su jumis. Turite nuostabų humoro jausmą.
Taip, mes dažnai linksminamės. Mūsų grafikas labai įtemptas – keliaujame po Afriką, Indoneziją. Pasijuokti yra tiesiog būtina. Būna juokinga, kai važiuoju savo vežimėliu žmonių minioje, o į mane žiūri ir galvoja: „Koks keistuolis, kažkoks ateivis“. Vaikai bėga paskui. Kartą vienas berniukas mane pamatęs paklausė: „Kas nutiko?!“ O aš jam atsakiau: „Dėl visko kaltos cigaretės!“ Man patinka taip juokauti su vaikais (juokiasi – red.).

Kartą draugai mane lėktuve padėjo į bagažo lentyną, esančią virš sėdynių. Kojoms ten daugiau vietos (juokiasi – red.). Jie uždarė dureles, ir mes laukėme, kol kas padės ten krepšį. Vienas vaikinas jas atidarė, o aš pasakiau: „Bū!“ Ir pridūriau: „Tualetas ten“.

Juokingiausia istorija nutiko važiuojant automobiliu. Žiūrint iš lauko į automobilio saloną, nematyti, kad neturiu nei rankų, nei kojų. Matyti tik mano galva. Laukiant sankryžoje žalio šviesoforo signalo, šalia sustojo kitas automobilis. Jame sėdėjo mergina ir žiūrėjo į mane. Na, aš juk toks juokingas, neįprastas. Pažiūrėjau į ją,sukandau dantimis saugos diržą, iš jo išsilaisvinau ir apsisukau 180 laipsnių kampu. Gyvenime nemačiau, kad kas kitas taip lauktų žalio šviesoforo signalo (juokiasi – red.)

Taip, mes daug linksminamės.

Gimėte be rankų ir kojų. Tam nebuvo jokių medicininių priežasčių. Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi jūsų tėvai. Kiti vaikai iš jūsų šaipėsi. Ar norėjote užduoti klausimą Dievui – kodėl? Už ką?
Žinoma. Aš vaikščiodavau sekmadieniais į bažnyčią, bet nemačiau perspektyvų, nemačiau, kad galiu turėti ateitį. Aš pykau, klausiau, Dievo, kam mane tokį sukūrė. Koks mano gyvenimo tikslas? Žmonės iš manęs šaipėsi, žemino. Negalėjau net pagalvoti, kad vieną dieną tapsiu nepriklausomas, kad galėsiu keliauti po pasaulį. Man buvo labai sunku.

Kur buvo jūsų gyvenimo lūžio taškas?
Kai man sukako 15 metų, supratau, kad žmonėms reikia žinoti du dalykus. Pirmas – kad kai mums skauda, svarbu žinoti, jog esame mylimi. Antras – kad viskas bus gerai. Negalėjau įsivaizduoti, kad bent kažkas bus gerai. Niekad nemaniau, kad turėsiu darbą, netikėjau, kad vesiu. Maniau, net jeigu rasiu antrąją pusę, negalėsiu jos paimti už rankos, negalėsiu su ja šokti per savo vestuves. O kas būtų, jei turėtume vaikų? Juk aš jų negalėčiau paimti ant rankų ir nuraminti, kai jie verktų. Niekas negalėjo atsakyti į man rūpimus klausimus. Norėjau tikėti, kad viskas bus gerai. Žmonės prieidavo ir man tai sakydavo, o aš kartodavau pykdamas, norėdamas jiems trinktelėti ir pasakyti: „Ką jūs išmanote? Jūs nežinote mano skausmo! Jūs net nežinote, kas laukia už kampo. Kaip jūs galite mane taip guosti?“ Tačiau 15-os aš patikėjau, kad Dievas žino, ką daro. Niekas man negalėjo pasakyti, kodėl toks gimiau, kaip ir tam aklajam iš evangelijos pagal Joną. Aš ėmiau į pasaulį žiūrėti kitaip, tikėti, kad visa tai turi kažkokią prasmę, kad niekas nevyksta be priežasties. Tikėjimas man suteikia jėgų gyventi toliau.