Nors ir nenoriai, žiema po truputį užleidžia vietą pavasariui. Praeityje lieka ilgi ir tamsūs vakarai, po kojomis tekši balos, ima kvepėti žeme. Ant slenksčio pavasaris – meilės ir vilčių metas. Tačiau daugelis žmonių šiuo metų laiku visiškai nesidžiaugia – jie jaučiasi išsekę ir prislėgti.

Kodėl taip nutinka?

Yra daugybė faktorių, kurie žiemą neigiamai veikia mūsų organizmą. Kaip tau žinoma, žiemos dienos yra trumpos, dažnai – apsiniaukusios. Žmogus didžiąją laiko dalį praleidžia kokioje nors uždaroje patalpoje, nemato saulės šviesos – tik dirbtinę.

Šviesos deficitas

Saulės šviesos deficitas turi ne pačių maloniausių pasekmių: galvos smegenys ima gaminti mažiau serotonino – tai neuropeptidas, labai dažnai vadinamas daug paprasčiau – tiesiog laimės hormonu. Kai saulės šviesos daugiau, jo padaugėja ir žmogų apima džiaugsmas, praeina depresija.

Balti ir pilki žiemos peizažai, ilgas buvimas uždarose patalpose sukelia sensorinį nuovargį, kitaip tariant, jutimų organai perkraunami neįvairia informacija, jiems trūksta dinamiškų įspūdžių. Dėl to, kad nepakanka saulės šviesos, prasideda fizinis ir nervinis žmogaus organizmo išsekimas.

Fizinės veiklos trūkumas

Dar vienas labai svarbus blogos mūsų savijautos pavasarį veiksnys yra hipodinamija, arba kitaip tariant – nepakankamas fizinis aktyvumas žiemą. Šaltuoju metų laiku mes priversti gyventi monotoniškai ir nuobodžiai, vilkėti šiltus ir tankius rūbus. Stengiamės neprakaituoti, kad neperšaltumėm, į darbą ar kur kitur dažniausiai keliaujame viešuoju transportu, o ne pėstute ar dviračiu, kaip vasarą. Fizinio aktyvumo ribojimas visų pirma skatina nervinio išsekimo vystymąsi. Įrodyta, kad saikingi fiziniai krūviai tik pagerina širdies darbą, kraujo cirkuliaciją visuose organuose ir sistemose, taip pat ir kraujagyslių tonusą, lipidų apykaitą, kraujo krešėjimą ir nervų sistemos funkcijas.