Neretai vieną ar kitą negalavimą esame linkę priskirti pervargimui, amžiui, stresui ar netinkamam gyvenimo būdui. Net jei grėsmingai dažnėjantys simptomai atrodo įtartini, neskubame į gydymo įstaigas – verčiau laukiame... laisvesnio laiko, geresnio oro, atostogų ar talonėlio pas gydytojus ir t. t. Tačiau dauguma ligų nėra linkusios išgyti savaime – jos provokuoja vis blogesnę ligonių būklę ir tampa pernelyg greitos mirties priežastimi. Viena tokių – lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL).
 
Ir dirbdamas, ir laisvalaikiu kenkė sau
 
Antanas – stalius, kuris kelis dešimtmečius darbuojasi medienos srityje ir savo darbą vertina kaip itin mielą „dūšiai“. Vyras niekada negalėjo net pagalvoti, kad jo mėgiama veikla „su medžiu“, paties žodžiais, taps nepagydomos ir sudėtingos lėtinės obstrukcinės plaučių ligos priežastimi. „Man nuo pat jaunystės patiko ir dirbti su medžiu, ir laisvalaikiu su juo „žaisti“. Toks pomėgis pagimdė daugybę dailių medinių baldų, rankdarbių, kurie dabar puikuojasi ne tik mano, bet ir kaimynų, draugų, giminių kiemuose“, – save atradęs džiaugėsi Antanas. Tačiau vis dažniau jo žmona pastebėdavusi, kad vyras kasdien kosti, ypač rytais sunkiai atgauna kvapą, nes, rūpestingos staliaus žmonos tvirtinimu, kosulį lydėdavo ir dusulys, ir „spjaudymas nežinia ko“. Antanas, kosėjo daugiau nei 5-erius metus, neklausė žmonos raginimų pasirodyti daktarui, mat bijojo, kad uždraus rūkyti. Cigaretės vyrą lydėjo daugiau nei 30 metų – šio pomėgio atsisakyti jam atrodė per daug sudėtinga. Bet mažėjant jėgoms, Antanas, aptinkamas vis dažniau prisėdantis, o ne besidarbuojantis, sutiko apsilankyti pas gydytoją, nors pats manė, kad visa tai – senatvė, nuovargis, o ne kokia nors liga. Tačiau medikai, įvertinę Antano būklę (kelis dešimtmečius trunkantį rūkymą bei kasdienį darbą dulkių apsuptyje, nenaudojant saugos priemonių), atlikę tyrimus, buvo jam negailestingi: diagnozė – nepagydoma, plaučius ir bronchus negrįžtamai pažeidusi lėtinė obstrukcinė plaučių liga.