Mažai kam atrodo, kad knarkimas – kokia nors rimta problema (beje, dažniausiai taip įsitikinę būtent tie, kurie ir knarkia). Dažniau manoma, kad šis reiškinys kliudo tik aplinkiniams, tačiau iš tiesų viskas daug rimčiau – galima kalbėti netgi apie realią grėsmę žmogaus gyvybei.
 
Knarkia daugybė žmonių, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties. Bet dažniausiai knarkti pradedama sulaukus brandaus amžiaus. Nustatyta, kad bėgant metams knarkti ima maždaug 60–70 % žmonių. Kiek komiškų situacijų, susijusių su knarkimu, aprašyta literatūros kūriniuose! Šį apmaudų efektą, atsirandantį miegant, daugelis suvokia kaip nesusipratimą, tačiau būtent knarkimas gali būti rimtų organizmo veiklos sutrikimų požymis.

Knarkimo priežastys

Sveikas žmogus miegodamas knarkia tik tuomet, jei yra pavargęs arba išgėręs alkoholio. Visais kitais atvejais tai reiškia kokius nors sutrikimus. Jei knarkiama kasnakt ir bet kokioje miego pozoje, tai jau miego apnėjos požymis, kai kuriais knarkimas net gali sukelti impotenciją ar tapti staigios mirties priežastimi.

Tačiau kalbant apskritai, priežasčių gali būti trys. Pirmoji susijusi su centrinės nervų sistemos veikla, antroji – su fiziniais nosiaryklės kurios nors dalies pažeidimais, trečioji – kombinuota (t.y. apima pirmąsias dvi priežastis).

Iš pradžių kiek pasigilinkime į knarkimo mechanizmą: plačiai atvėrus burną, galima matyti tabaluojantį liežuvėlį. Jis tvirtinasi ant raumenų. Jeigu jų tonusas geras, jie liežuvėlį prilaiko, ir gerklės spindis išlieka gana didelis. Jeigu raumenys nusilpę, liežuvėlis nukąra ir kliudo normaliai kvėpuoti. Dažnai situaciją pablogina ir nusilpę kramtomieji raumenys, tad žmogus miego metu išsižioja. Dėl šios priežasties kvėpavimas vyksta ne per nosį, o per burną, liežuvėlis ima vibruoti ir pasigirsta knarkimas.

Kodėl smegenys blogai kontroliuoja „naktinį kvėpavimą“?

Kas gi verčia knarkiančius žmones naktį išsižioti ir kvėpuoti per burną? Dažniausiai dėl to kalta organizmo intoksikacija – todėl ir sakoma, kad knarkimo problema yra tiesiogiai susijusi su biologiniu žmogaus amžiumi. Jeigu žmogus rūko, piktnaudžiauja alkoholiu, maitinasi nevisaverčiu maistu (produktais su cheminėmis priemaišomis), kvėpuoja užterštu oru, tada nukenčia ir centrinės nervų sistemos (smegenų) veikla. Smegenys siunčia nepakankamai impulsų į atskiras kūno dalis, todėl mažiau signalų gauna ir liežuvėlį bei žandikaulius palaikantys raumenys.

Galima pateikti tikrą pavyzdį: viena iš pacienčių dienos poilsio metu taip garsiai knarkdavo, kad palatos kaimynės turėdavo išeiti – jos net susikalbėti tarpusavyje negalėjo, ką jau bekalbėti apie kokį nors poilsį. Po dvi savaites trukusios fitoterapijos ir aktyvaus organizmo valymo, moteris staiga nustojo knarkti. Gydytojai, kurie įprato prie iš palatos sklindančio triukšmo, iš pradžių pamanė, kad pacientei kažkas nutiko, ir kelis kartus ėjo jos tikrinti. Organizmo valymas padėjo sureguliuoti smegenų procesus, tad knarkimas liovėsi.

Knarkimo mechanizmas

Knarkimo baimintis reikia ne tik dėl organizmo užterštumo. Pagrindinis pavojus yra tas, kad knarkimo metu žmogus periodiškai nustoja kvėpuoti. Kaip jau minėta, knarkimas girdimas dėl vibruojančio liežuvėlio, kuris taip daro kvėpuojant burna. Jis gali uždengti kvėpavimo takus, ir žmogus nustoja kvėpuoti nuo 10–15 sekundžių iki 3–4 minučių.  Kuo ilgiau jis nekvėpuoja, tuo labiau pakinta odos spalva, įgyja raudoną-mėlyną atspalvį. Tai reiškia hipoksiją, arba deguonies badą.

Stebint žmogų tuo momentu, gali susidaryti įspūdis, kad jis mirė. Kaip rodo tyrimai, tokių kvėpavimo „pauzių“ per valandą gali būti 10–15. Kvėpuoti pradedama po to, kai žmogus nesąmoningai miego metu pasuka galvą arba pakeičia kūno padėtį. Tada liežuvėlis nukrenta ir atlaisvina kvėpavimo takus. Šiuos veiksmus valdo smegenys, siunčiančios reikiamus impulsus. Viskas priklauso nuo to, ar laiko suveikia šis „valdymo pultas“. Kaip jau minėta, daugumai žmonių jis išsiderinęs, tad egzistuoja grėsmė vieną kartą nesulaukti impulso ir miego metu tiesiog uždusti.

Knarkimas ir naktinio infarkto bei insulto rizika

Situaciją apsunkina dar keli veiksniai. Pavyzdžiui, daugelis iš mūsų mėgsta prieš miegą sočiai pavalgyti. Dėl to sutirštėja kraujas. Širdžiai nepadeda jokie kiti raumenys – miego metu jie tampa nepaslankūs, tad kraują pumpuoti tampa sunkiau negu dieną, na, o jeigu jo konsistencija iš viso kaip grietinės, smegenys aprūpinamos dar blogiau, joms trūksta maistinių medžiagų ir deguonies. Dėl hipoksijos sumažėja jų aktyvumas, padidėja arterinis kraujospūdis, o kartu su juo – ir infarkto bei insulto pavojus. Pavojus tas, kad nustojęs kvėpuoti žmogus laiku negauna komandos pasijudinti. Ypač blogai, jeigu žmogus ne tik persivalgė, tačiau ir išgėrė alkoholio (bokalą vyno arba 30 g degtinės).

Reikia pastebėti tai, kad knarkiančių žmonių kraujas jau ir taip tampa tirštesnis – juk kvėpuojant burna vandens organizmas netenka intensyviau. Dėl tos pačios priežasties keleiviai dykumose net nesikalba – kad nereikėtų praverti burnos. Knarkimas itin pavojingas širdininkams, nes sukelia hipoksiją, gali baigtis širdies priepuoliu. Jis yra ir vienas iš naktinį infarktą bei insultą lemiančių veiksnių.
 
Rizikos grupės

Knarkimo problemų gali kilti, jeigu:
 

• Yra antsvorio (riebalinės atsargos yra kepenų nesugebėjimo susidoroti su toksinais ir pašalinti riebalus iš organizmo pasekmė);
• Sulėtėjusi medžiagų apykaita (šiuo atveju kepenys ir vėl nespėja atlikti savo funkcijų, valyti organizmo);
• Yra hipertonija (t.y. arterinis kraujo spaudimas yra per didelis. Jis sukelia smegenų deguonies badą ir gausybę neigiamų pasekmių);
• Yra širdies aritmija (padažnėjęs širdies ritmas liudija, kad jai neužtenka jėgų išstumti reikiamą kraujo kiekį ir išvengti deguonies bado);
• Pasireiškia alerginės būklės;
• Sergama haimoritu arba lėtiniu sinusitu (kadangi pasunkėja kvėpavimas per nosį, tenka kvėpuoti burna);
• Yra fizinių nosiaryklės pažeidimų.

 
Kaip liautis knarkus?
 
Keiskite padėtį. Pats paprasčiausias būdas nutraukti knarkimą – miegantį žmogų apversti ant kito šono arba paversti nuo nugaros ant šono. Tai įdomu: jei miegamoji vieta plati ir miegant galima laisvai nuo šono nuvirsti ant nugaros – beveik visada giliai įmigę ant nugaros miegoti mėgstantys žmonės taip ir padarys. O jei vieta, kurioje miegama, gana siaura (pvz. neišskleista sofa-lova) ir miegoti bus patogiau ant šono, knarkimas pasigirs rečiau.
 
Atsikratykite antsvorio. Jei knarkimo priežastis yra papildomi kilogramai, visų pirma reikėtų jų atsikratyti. Paprastai to ir užtenka, kad žmogus knarktų daug rečiau arba apskritai liautųsi tai daręs.
 
Išbandykite kvėpavimo pratimus. Šis pratimas padės minkštojo gomurio, liežuvio ir kaklo raumenims išlikti puikios būklės. Reikia tarti raides A-O-Ū-Y-E kaip galima labiau artikuliuojant, vidutiniu tempu, 5-20 kartų iš eilės. Tai daryti rekomenduojama 5-10 kartų per dieną. Šis pratimas pagerina kraujo ir deguonies pritekėjimą į nosiaryklės audinius, o tai pagerina minkštojo gomurio ir liežuvio raumenų tonusą, knarkimas gali sumažėti.
 
Įsigykite specialių priemonių. Vaistinėse taip pat galima įsigyti daug priemonių, skirtų knarkimui. Egzistuoja specialūs pleistrai ant nosies, kurie praplečia šnerves, dėl to pagerėja kvėpavimas. Specialūs riebaliniai purškalai į ryklę sumažina minkštų audinių trintį ir sustiprina raumenų tonusą. Taip pat galima įsigyti specialių dantų įtvarų, kurie pakeičia apatinio žandikaulio padėtį burnoje. Jeigu žmogus knarkia tik miegodamas ant nugaros, galima į pižamą įsiūti teniso kamuoliukus ar volelį, kad pacientui būtų nepatogu miegoti ant nugaros.
 
Šiuo metu jau yra ir specialūs aparatai su kaukėmis, kurie miego metu įpučia į mūsų kvėpavimo takus orą su didesniu spaudimu. Dėl to sumažėja viršutinių kvėpavimo takų subliuškimas ir stipriai sumažėja miego apnėjos simptomai, miegas susinormalizuoja. Tokie aparatai parduodami ir Lietuvoje, tačiau jie nekompensuojami. Užsienio duomenimis, 50 proc. pacientų renkasi miego aparatus, kita dalis – operacijas. Lietuviai labiau linkę operuotis“.
 
Praktikuokite jogą. Haimoritą, sinusitą ir rinitą efektyviai padeda viena iš jogos – liūto – poza. Iškvėpimo metu sakoma „a-a-a“, kaip galima plačiau atveriama burna, įkvėpimo metu lūpos sučiauptos, liežuviu braukiant per gomurį, liežuvio galiuku krypstant į gerklę.

Pratimą galima atlikti įvairiai, tačiau dažniausiai patariama plokščią lėkštutę ištepti medumi, įdėti smulkinto česnako, svogūno, imbiero, krienų, garstyčių arba kurių kitų prieskonių. Kaip galima labiau iškiškite liežuvį ir lėtai nulaižykite medų su prieskoniais. Liūto poza labai sustiprina kraujo pritekėjimą į nosiaryklę, tad išnyksta uždegiminiai procesai. Medus ir prieskoniai sveikimo procesą tik paspartina.

Rinkitės chirurginę operaciją. Tais atvejais, jeigu nosies pertvara yra kreiva arba gerklė per siaura, reikia kreiptis į LOR (ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoją, o jei dar sudėtingiau – otorinolaringologą). Šie trūkumai gali būti pašalinami chirurginiu būdu. Operacijos nesudėtingos, daugeliu atvejų jos daromos taikant vietinę nejautrą. Po operacijos praėjus kelioms valandoms žmogus jau gali keliauti namo.
 
Reguliuokite mitybos ir miego režimą.Paskutinį kartą pavalgykite likus ne mažiau kaip 2 valandoms iki miego. Maistas turi būti lengvas.
 
Gydykite lėtines ligas, reguliuokite savo kraujospūdį.

Šiuolaikinės priemonės ne visada duoda rezultatų

Vakarų Europoje mūsų dienomis vis labiau populiarėja aerozoliai nuo knarkimo – į gerklę prieš miegą įsipurškiama specialaus skysčio, kuris „užšaldo“ liežuvėlį ir padaro jį nejudrų (vadinasi, jis vibruoja mažiau, tad knarkimas prislopsta), ir galima eiti ilsėtis. Tačiau iš esmės šis išradimas naudingas tik knarkiančio žmogaus artimiesiems, o šis vis tiek bus dideliame pavojuje, nes ir toliau kvėpuos burna (kas, kad be garso), ir jo laukia tos pačios negatyvios pasekmės, kurias minėjome jau anksčiau.

Šiuolaikinė medicina sugalvojo ir kitų priemonių – pavyzdžiui, specialų įtaisą: ant veido uždedama didelė kaukė, sujungta su kvėpavimo vamzdeliu, tvirtinamu prie aparato, padedančio kvėpuoti. Šio prietaiso esmė yra ta, kad jis pakeičia apatinio žandikaulio padėtį, išstumia jį į priekį. Tai pertvarko kvėpavimo takus ir padeda išvengti knarkimo. Bėgant laikui (po daugelio naktų), žmogus žandikaulis įpranta prie tokios padėties, ir taip fiksuojasi. Tada galima miegoti be aparato. Šio išradimo trūkumas yra tas, kad pakinta ne tik žandikaulio padėtis, bet ir dikcija, veido kontūras.

Nepatogiai jaučiasi ir tie, kurie naktimis vartosi nuo šono ant šono, niekaip negali nusiraminti ir rasti tinkamos miego pozos, taip pat ir knarkiančio asmens artimieji – juos gąsdina tokia žmogaus išvaizda. Svarbiausia yra tai, kad prietaisas neveikia be elektros. Niekas nėra apsaugotas nuo to, kad naktį ji nedings – tokiu atveju prietaisas nustotų žmogui tiekti orą. Dar vienas trūkumas yra tai, kad aparatas nepadeda įveikti ligų, kurios ir sukėlė knarkimą.