Nesinori net prisiminti ankstesniojo savo gyvenimo laikotarpio. Sulaukus 40-ties, sveikata buvo visiškai pašlijusi: kamavo nuolatiniai nugaros ir sąnarių skausmai, svaigo galva, ėmė silpnumas, nebuvo jėgų. Vos temdama kojas, kaip zombis, nušliaužiu į darbą ir atgal, ir vis laukiu savaitgalio, tikėdamasi pailsėti ir šiek tiek atsigauti. Ilgai rijau gydytojų paskirtus vaistus, tikėjau jų galia ir paniekinamai žvelgiau į bet kokias liaudiškas gydymo priemones. Bendradarbė, matydama mano sunkią fizinę būklę, patarė pasitikrinti, gal depresija mane kamuoja. Kreipiausi į psichiatrus, kurie nurodė, kad prastos savijautos priežastis – mažakraujystė, jokios depresijos nėra. Teko nusivilti, kai oficialiosios medicinos atstovai pareiškė, kad mano jau toks organizmas, reikia susitaikyti su prasta savijauta. O prie visų negalavimų dar apkurtau nuo vaistų (streptomicino) ir gydytojų aplaidumo. Medikai man siūlė tik vienintelę išeitį – mokytis kurčnebylių kalbą. Įkyriai draugės raginama išbandžiau netradicinę mediciną, nieko gero nesitikėdama. Rezultatai pranoko visus lūkesčius – po kelių procedūrų pradėjau girdėti. Aš ir toliau keletą metų vis stiprindavau savo organizmą vaistais, kol galų gale man prasidėjo alergija bet kokiems vaistams bei maisto papildams, o taip pat maistui su konservantais bei kitokiais priedais. Štai tokios gyvenimo aplinkybės privertė mane domėtis nemedikamentiniais gydymo būdais.
Ir ko tik aš neišbandžiau per 10-ties metų: kelis kartus badavau (po 21 dieną gėriau tik vandenį), valiausi organizmą pagal N. Semionovos pasiūlytą metodiką, vartojau B. Bolotovo giras, pakeičiau mitybą – tapau vegetare. Sveikata šiek tiek pagerėjo, bet ir toliau kamavo tos pačios problemos – tai mažakraujystė ir auglio smegenyse (meningiomos) pasekmės, kurios ypač suaktyvėjo man pabandžius sausai badauti. Tiesa, tuo metu diagnozės aš dar nežinojau, tik daug vėliau buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad daugelio mano negalavimų priežastis buvo būtent meningioma, susiformavusi dėl traumos kaktoje.
Komentarai (2)