Vėmimas – nevalingas, refleksiškas veiksmas, kurio metu skrandžio turinys pašalinamas pro burną arba nosį. Tai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja pilvo preso, skrandžio, stemplės raumenys, ryklė ir liežuvis. Už jį atsakingas centras yra pailgosiose smegenyse.

Tam tikromis sąlygomis vėmimo centre kyla impulsas – elektrinis signalas, kuris nueina iki stemplės, skrandžio, raumenų. Vemiant skrandžio sienelės ir apatinis stemplės sfinkteris (žiedinis raumuo, saugantis, kad maistas iš skrandžio nepatektų atgal į stemplę) atsipalaiduoja. Dėl diafragmos ir pilvo raumenų susitraukimo padidėja spaudimas, ir skrandžio turinys staigiai pašalinamas pro burną ir nosį. Tuo metu antgerklis ir liežuvio šaknis uždengia kvėpavimo takus, kad žmogus neuždustų.

Paprastai vėmimą lydi pykinimas, refleksiniai rijimo judesiai, padidėjęs seilėtekis, ašarojimas, drebulys, šąlančios rankos ir kojos, prakaitavimas, jausmas, kad oda bėgioja daugybė mažų skruzdėliukų.

Vėmimo priežastys

Vėmimas gali atsirasti dėl smegenų veiklos sutrikimo, pavyzdžiui: dėl patirtos galvos smegenų traumos, auglio, medžiagų apykaitos sutrikimo smegenyse ir panašiai. Deja, tokiu atveju išsivėmus netampa lengviau. Toks vėmimas gali pasireikšti esant labai aukštai temperatūrai (ypač sergant vaikams), dėl intoksikacijos ar emocinio streso. Vėmimo centras sudirginamas arba mechaniniu, arba cheminiu būdu.

Kartais vemiama ištikus kosulio priepuoliui, žagsuliui ir pan. Šių refleksų centrai yra labai arti vienas kito, tad būna, jog labai stiprus dirginimas paveikia ir šalimais esančius, todėl tai gali sukelti vėmimo refleksą.

Jeigu vemiama dėl skrandžio veiklos sutrikimų, žmogus bent laikinai jaučia palengvėjimą: jį ne taip pykina, mažiau kankina pilvo skausmai. Vėmimas paprastai kyla apsinuodijus, sergant įvairiomis virškinamojo trakto ligomis (pavyzdžiui, gastritu, opomis, pankreatitu, cholecistitu ir t. t.).