Žmonėms, apsisprendusiems paaukoti savo organus po mirties, klausimų apie donoro kortelę įprastai nekyla – jie arba pageidauja ją turėti, arba informuoja, kad duomenys turi būti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre, o kortelė jiems nereikalinga. Pageidaujantys ją turėti, nešiojasi ją piniginėje ir nesibaimina, kad ją kas nors pamatys.

Donoro kortelė abejonių dėl savo saugumo sukelia tiems, kurie nėra apsisprendę dėl organų donorystės po mirties, kurie turi mažiau informacijos apie donorystę ir vadovaujasi sukurtais mitais.

„Ar donoro kortelė gali atstoti asmens dokumentą? Ar donoro kortelė suteikia kokių nuolaidų parduotuvėje? Kai nešiosiuosi donoro kortelę, ar niekas manęs nepagrobs dėl donorystės? Ar mane gydys ligoninėje?“ – tokių klausimų susitikimų su visuomene metu neretai sulaukia Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai.

Turi būti konstatuota smegenų mirtis

Donoro kortelė – tai ne asmens dokumentas. Ji tik simboliškai patvirtina, kad pilietis savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus, ląsteles ir (ar) audinius transplantacijai ir jo duomenys yra įtraukti į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų bei recipientų registrą. Tačiau tai nereiškia, kad šis žmogus donoru tikrai taps: pagrindinė organų donorystės sąlyga – žmogui ligoninės reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis. Jeigu asmuo, pasirašęs sutikimą po mirties aukoti savo organus donorystei, miršta kitokia mirtimi (pavyzdžiui, namuose – dėl širdies ar kitų lėtinių ligų, miršta staiga gydymo įstaigoje ne reanimacijos skyriuje, žūsta avarijoje, nusižudo, nuskęsta ar pan.), organų donoru jis netampa.