Nors medicina ir toliau plačiais žingsniais skuba pirmyn, tebėra begalė ligų, kurių ji nepajėgi išgydyti. Vienas iš tokių liūdnų pavyzdžių – cerebrinis vaikų paralyžius.

Jo atsiradimą lemia keletas veiksnių: tai gimdymo metu patirtos traumos, ūmios ir lėtinės motinos ligos, hipoksija. Priežasčių daug, o rezultatas vienas – centrinės nervų sistemos, smegenų pažeidimas, nesugebėjimas iki galo išsivystyti.

Vis dėlto likimo nuskriaustiems galima (ir būtina) padėti, stengtis pagerinti jų gyvenimo kokybę. Ši diagnozė – ne tik stiprus smūgis vaiko tėvams, bet ir postūmis labiau stengtis dėl jo gerovės, tad tėvai deda didžiules pastangas, kad tik grąžintų atžalai sveikatą. Paprastai viskas vyksta pagal tokį scenarijų: vaikas daug laiko praleidžia ligoninėse ir sanatorijose, kur jam daroma daugybė įvairių procedūrų, masažai, taikoma fizioterapija, stengiasi padėti logopedai ir defektologai.

Tėvai jaučiasi bejėgiai, todėl tiesiog neriasi iš kailio, ieškodami pačių geriausių specialistų ir stebuklingų priemonių. O vaikas... Ką jaučia ir ko nori jis?

Tikriausiai kaip ir dauguma kitų – žaisti. Tačiau kaip jam suteikti tokią galimybę, tėvai neįsivaizduoja – ambulatorinėje kortelėje paprastai būna įrašyta: nevaikšto, nesėdi, nenulaiko galvos... Specialisto, kuris užsiima Bobato terapija, požiūris į ligonį smarkiai skiriasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, ką vaikas gali, ir tai išsiaiškinęs su juo dirba.

Šis metodas buvo sukurtas Didžiojoje Britanijoje 40-aisiais XX a. metais. Jo autoriai – Karlas ir Berta Bobatai. Jis orientuotas į kiekvieną pacientą ir jo aplinką. Tai ne gimnastikos pratimų rinkinys, o šeimos ratui skirtų pratimų sistema, kurioje tėvai atlieka labai svarbų vaidmenį. Nuodugnios mažojo paciento apžiūros metu gydytojas nustato, kurie judėjimo sutrikimai šiuo metu yra svarbiausi, kokių sunkumų vaikas patiria kasdieniame gyvenime, numato jų įveikimo būdus.