Dirvožemio derlingumo didinimas – visais laikais aktualus klausimas, juk kuo daugiau užauginsi – tuo daugiau užsidirbsi. O aplinkos poveikis derlingumui tikrai nepadeda, ypatingai turint omenyje tai, kad pastaruosius 50 metų cheminės ir radioaktyvios taršos poveikis buvo tiesiog milžiniškas. Be to, plečiantis miestams dirbamos žemės plotai sparčiai mažėjo, taigi savaime suprantama, mažėjo ir derlius. Taigi vienintelė išeitis – didinti žemės derlingumą, kad tame pačiame plote išaugtų didesnis kiekis produkto. Ir visai nesvarbu, kokiu būdu šis tikslas pasiekiamas. Svarbus tik rezultatas.

Praėjusio amžiaus 40-taisias metais įvairūs sintetiniai organiniai junginiai buvo pradėti aktyviai naudoti siekiant sunaikinti kenksmingus organizmus, kurie naikindavo derlių. Trumpai tariant – vieną blogybę naikindavo kita blogybe. Pesticidai iš ties veikė: nepageidaujami vabzdžiai, graužikai, įvairios bakterijos ir grybeliai mirdavo, o žmonės galėdavo džiaugtis išsaugotu derliumi. Tačiau tuomet žmonės nežinojo, kad pesticidais išpurkšdami kukurūzų ar kopūstų laukus, jie netik išsaugodavo derlių, bet ir kenkdavo patys sau bei naudingai dirvožemio faunai ir mikroorganizmams. Pavyzdžiui vabzdžiams, kurie apdulkina augalus ir tiems, kurie patys valgo vabzdžius kenkėjus.

Kenkia pesticidai ir vabzdžiaėdžiams paukščiams, kurie naikindavo tokius kenkėjus, kaip tarkim vabalų lervos (beje, pastarosios jau seniai įgavo imunitetą pesticidams). Taigi iš esmės pesticidai suardo natūralią gamtos pusiausvyrą. O pavojingiausia tai, kad jie kaupiasi auginamuose produktuose ir patenka į dirvožemį, taigi kenkia žmogaus sveikatai.

Toksikologai įspėja, kad pesticidai gali sukelti mutacijas genuose, susilpninti imuninę sistemą ir sukelti kitus sveikatos sutrikimus.

Labiausiai nerimą kelia tai, kad nepaisant įrodymų apie toksišką pesticidų poveikį, pastarąjį dešimtmetį 6 stambiausių cheminių medžiagų gamintojų pardavimai atnešė milijardus eurų, o daugiau nei 80 procentų jų produkcijos platinama Europos rinkoje.


Žinoma, negalima sakyti, kad pasaulinė bendruomenė susitaikė su daroma žala. Pavyzdžiui JAV ir kitose pramoninėse šalyse yra parengtos ir priimtos taisyklės, nurodančios pesticidų naudojimo normas. Iš apyvartos palaipsniui stengiamasi pašalinti pavojingiausias chemines medžiagas, pavyzdžiui vieną iš populiariausių – DDT.  Nors šis pesticidas savu laiku buvo prilyginamas stebuklui, paaiškėjo, kad jis suyra tik per 70 metų. Ar įsivaizduojate, kokį neigiamą poveikį per tokį laikotarpį jis padarė?

Tačiau liko daugybė chemijos, kuri naudojama nuolatos. Taigi problema išlieka, o gal netgi auga, nes pesticidų naudojimas ne tik nesustabdytas, bet ir veikia vis aktyviau.

Kol chemikai bando atrasti “idealų ir nekenksmingą” pesticidą, gydytojai ir toliau atlikinėja eksperimentus ir pateikia vis naujus įrodymus apie dabar naudojamų pesticidų keliamą grėsmę.

Pavyzdžiui Monrealio universiteto mokslininkai atrado tiesioginį ryšį tarp maisto produktų užterštumo pesticidais ir vaikų hiperaktyvumo. Ištyrę 1139 vaikus, kurių amžius buvo nuo 8 iki 15 metų, gydytojai išskyrė grupę vaikų, kuriems pasireiškė hiperaktyvumas (Attention deficit hyperactivity disorder arba ADHD). Ištyrę šlapimą, mokslininkai įsitikino, kad tiems vaikams, kurių šlapime buvo rastas padidintas kiekis dimetiltiofosfato, rizika susirgti ADHD buvo du kartus didesnė.

Svarbu ir tai, kad pagrindinis pesticidų šaltinis buvo vaisiai ir daržovės. O juk šie produktai yra pagrindinis vitaminų šaltinis, būtinas kiekvienam organizmui. JAV nacionalinės mokslų akademijos 2008 metų duomenimis, fosforo pesticidai buvo rasti 28 procentuose mėlynių mėginių, 25 procentuose braškių mėginių ir 19 procentų salierų mėginių. O štai JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras teigia, 2,5 milijonai vaikų JAV gydomi nuo ADHD. Tačiau šie skaičiai tikrojo ligos mąsto neatspindi, nes nemaža dalis į medikus nesikreipia. Spėjama, kad iš tiesų ADHD paveikė maždaug 4,5 milijonus žmonių.

O kiek dar daugybė tyrimų buvo atlikta ir jų metu įrodyta, kad pesticidai vaikams sukelia tiek fizinį, tiek protinį atsilikimą.