Mokslininkai teigia, kad urano gavyba iš jūrų jau dabar tampa ekonomine realybe, kuri užtikrintų branduolinės energetikos ateitį.

Pasaulio vandenynai turi bent keturis milijardus tonų tauriųjų metalų. Tačiau per pastaruosius keturis dešimtmečius urano gavyba iš jūrų buvo tik svajonė dėl techninių sunkumų ir milžiniškų išlaidų.

Šiandien jau kalbama, kad padaryta didžiulė pažanga, norint vandenynus paversti urano rezervuarais. Gavybos sąnaudos sumažintos beveik perp (nuo 560 iki 300 dolerių už 0,5 kg).

Dr. Robertas Rodžersas iš Alabamos universiteto Amerikos chemikų draugijos metiniame suvažiavime kalbėjo: „Prognozės rodo, kad vandenynai – urano motina. Jūros vandenyje ištirpusio urano gerokai daugiau, nei visose žinomose sausumos kasybos vietose. Didžiausias sunkumas buvo tai, kad koncentracija yra labai maža, todėl išauga didelė gavybos kaina. Bet mes intensyviai sprendžiame šį uždavinį.“


Standartinė gavybos technika yra sukurta Japonijoje: naudojami plastikiniai kilimėliai su tinkleliu, kuriuose įmontuota junginių, užfiksuojančių urano atomus. Standartinis kilimėlis yra apie 50–100 metrų ilgio ir yra nardinamas į 100–200 metrų gylį.

Kai kilimėliai ištraukiami į paviršių, jie nuplaunami rūgštimi ir taip išgaunamas uranas. Tada vėl merkiami į vandenį ir procesas kartojamas.

Metiniame Amerikos chemikų draugijos suvažiavime dr. Erikas Šneideris sakė: „Atominės elektrinės yra statomos šešiasdešimčiai metų ir daugiau, todėl energetikos bendrovės turi būti tikros, kad urano gavybos kaštai nebrangs daugelį dešimtmečių. Taigi, jeigu mes sugebėsime išgauti uraną iš jūros vandens, mes pašalinsime šią nežinomybę.“

Susitikime buvo pabrėžta, kad urano gavyba iš jūros vandens gali turėti ir aplinkosauginių privalumų: tradicinė urano gavyba užteršia nuotekas ir kelia pavojų kalnakasių sveikatai.