Biocidai arba kitaip vadinami ne žemės ūkio paskirties pesticidai – ne tik apsaugo nuo įvairių kenksmingų organizmų, bet ir kelia riziką žmonėms bei aplinkai. Todėl Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neabejoja, kad biocidų kontrolė būtina, o jų patekimo į šalies rinką liberalizavimas turi būti pamatuotas.

Biocidai – tai cheminių medžiagų arba mikroorganizmų produktai, skirti kontroliuoti žmonių sveikatai, gyvūnams aplinkai, žmogaus veiklai arba pagamintiems produktams kenksmingus organizmus, kitaip tariant tai įvairios dezinfekcinės medžiagos, buitiniai plovikliai, valikliai, insekticidai, repelentai, rodenticidai.

Europos Sąjunga (ES), suprasdama, kad biocidai – ne tik naudingas, bet ir labai rizikingas produktas ir pripažindama, kad jie kontroliuojami nepakankamai, ėmėsi stiprinti jų kontrolę. 1998 m. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 98/8/EB, kurioje konstatuota, kad biocidų rizika gali būti įvairi, todėl tiekti į rinką ir naudoti juos galima tik užtikrinant aukštą gyvūnų ir aplinkos apsaugos lygį. Šios direktyvos nuostatos Lietuvoje galioja nuo 2002 m.


Direktyvoje 98/8/EB numatyta, kad autorizuojant biocidus būtina įsitikinti, jog, naudojant numatyta paskirtimi, jie yra pakankamai efektyvūs ir neturi neleistino poveikio, pvz., atsparumo arba neleistinos tolerancijos, kontroliuojamiems kenksmingiems organizmams, o stuburiniams gyvūnams – nesukeltų nereikalingų kančių ar skausmo ir, atsižvelgiant į šiuolaikines mokslo ir technikos žinias, neturėtų neleistino poveikio aplinkai, ypač žmonių ar gyvūnų sveikatai. Direktyvos straipsnyje, kalbančiame apie biocidų autorizavimą, nustatyta, kad valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi paraišką, suteikia teisę savo teritorijoje arba jos dalyje pateikti į rinką biocidinį produktą. Kitaip tariant, remiantis direktyvos nuostatomis nacionalinė autorizacija yra būtina, nepaisant to, ar biocidas autorizuotas kitoje ES valstybėje, ar ne. Kitoje ES šalyje autorizuotiems biocidams nustatytas palengvinimas – supaprastinta nacionalinės autorizacijos tvarka, jeigu biocido veiklioji medžiaga yra įrašyta į atitinkamus leistinų veikliųjų medžiagų sąrašus, o biocidas atitinka tuose sąrašuose nustatytus reikalavimus. Kitiems biocidams supaprastintos procedūros negali būti taikomos.

Siekiant užtikrinti biocidų saugumą, ES ir Lietuvos teisės aktai reikalauja prieš autorizuojant biocidą įvertinti jo dosjė duomenis dėl rizikos žmonių sveikatai, gyvūnams, aplinkai ir efektyvumo ir nustato, kad už vertinimą turi mokėti asmuo, siekiantis autorizuoti biocidą, t.y. siekiantis tiekti biocidinį produktą į šalies rinką. Taip pat teisės aktuose nustatyta mokesčio už biocido dosjė ekspertizę apskaičiavimo metodika, apmokėjimas darbo užmokestis ekspertizę atliekantiems specialistams ir kompensuojama kontroliuojančiai institucijai su biocidų autorizacija susijusios išlaidos.

Atkreipiame dėmesį, kad biocidų dosjė duomenų ekspertizės mokestis Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, ženkliai mažesnis. Jeigu Lietuvoje pilna kaina už pilną ekspertizę yra 6811 Lt, tai, pavyzdžiui, Švedijoje nustatytas ne didesnis kaip 1 mln. SEK (apie 110 tūkst. EUR) mokestis (plius metinis mokestis), Liuksemburge – 40 tūkst. EUR, Maltoje – ne mažiau kaip 10 tūkst. EUR, Suomijoje – nuo 11,5 iki 72 tūkst. EUR, Čekijoje – 8 tūkst. EUR, Prancūzijoje – 37 tūkst. EUR, Vengrijoje – 9260 EUR, Vokietijoje – nuo 10 iki 45 tūkst. EUR, Lenkijoje – 6,25 tūkst. EUR. Esant tokiam kainų skirtumui neabejotina, kad jeigu nacionalinė biocidų autorizacija nebūtų būtina, kitų ES šalių narių atstovai siektų autorizacijos pigiausiai šias paslaugas teikiančioje valstybėje.