Mokslininkai nustatė, kad Antarktidos pakraščiuose bando įsitvirtinti svetimi augalai ir maži gyvūnėliai. Tyrinėtojai, valydami žmonių, lankančių šį regioną moksliniais ir turistiniais tikslais, daugeliu atvejų rado augalų sėklų.

Svetimi organizmai jau auga Antarktidos pusiasalyje. Kaip mokslininkai pažymi JAV Nacionalinei mokslų akademijai skirtoje ataskaitoje, labai tikėtina, kad šylant klimatui augalai plis bei dauginsis ir toliau.

Tyrimo grupei vadovavęs tyrinėtojas Stivenas Čounas (Steven Choun) iš Stelenbošo universiteto Pietų Afrikoje teigia: „Plačiai paplitusi nuomonė, kad šiame ledo sukaustytame regione vargu ar galėtų prigyti kokie nors augalai, tačiau reikia atminti, kad dalyje (net jeigu jos dydis sudaro mažiau nei 1 % viso ledyno dydžio) nėra ledo, ir klimatas ten greitai šyla.“

Temperatūra Antarktidos poliuje, esančiame Pietų Amerikoje, pakilo beveik 3 laipsniais per paskutinius 50 metų. Ledo sluoksnis sparčiai tirpsta.

Daugelyje subantarktinio regiono salų jau vyksta reikšmingi ekologiniai pokyčiai: čia atsiranda atsitiktinių arba specialiai atvežtų rūšių. Mokslininkai įsitikinę, kad per artimiausias kelias dešimtis metų Antarktidos pusiasalis ir kai kurios aplinkinės teritorijos smarkiai pasikeis.

Keičiasi ir situacija jūroje. Vandenyse, kurie anksčiau buvo per šalti, dabar atsiranda gigantiškų krabų.

Purvini liežuvėliai

2007–2008 metais mokslininkai paėmė iš turistų ir jų operatorių, mokslininkų ir jų pagalbinikų mėginius. Vidutiniškai kiekvienas į „baltąjį kontinentą“ atsinešė po 9,5 sėklos (tarp kitko, mokslininkai jų atsinešė daugiau, negu turistai).


„Mes pastebėjome, kad daugiausia augalinės medžiagos prisitvirtina prie batų ir tašių“, – sako Kevinas Hjudžesas (Kevin Hughes). – „Aš manau, bato liežuvėlis yra ideali vieta, kur gali pasislėpti augalų sėklos. Tačiau jų būna ir įvairiose rūbų vietose.“

Kaip išsiaiškino mokslininkai, nežiūrint į tai, kad dauguma sėklų atkeliavo iš Pietų Amerikos, nemaža dalis pateko iš Šiaurės pusrutulio. Maždaug pusė jų yra iš šaltų regionų, tad labai tikėtina, kad šiltose Antarkties vietose jos galėtų išgyventi.

Gresia pavojus

Mokslininkai mano, kad reikia kaip galima greičiau imtis priemonių ir kovoti su invazinėmis rūšimis, taip pat vengti naujų atsiradimo. Tas rūšis, kurių buvo tik po vieną kitą egzempliorių (pavyzdžiui, Lies saloje, kur buvo įsikūrusi banginių medžiotojų bazė, gausiai lankoma turistų), jie išrovė, tačiau yra ir labiau paplitusių rūšių. Mokslininkai baiminasi, kad gali būti per vėlu.

„Mes galime pritaikyti normatyvus transporto priemonėms, pasirūpinti, kad sėklų nepakliūtų su kroviniais, sekti, kad atvykstančių turistų ir mokslininkų rūbai nebūtų aplipę sėklomis, tačiau galima užtikrintai sakyti: kad ir kur eis žmonės, jie būtinai atneš ir naujų rūšių. Kad ir ką mes darytume, mūsų pastangos tik prislopins naujų rūšių atsiradimą“, – apgailestauja Hjudžesas.

Antarkties sutartyje juridiškai nėra numatytas būtinas atsitiktinių invazinių rūšių naikinimas, tačiau mokslininkai įsitikinę, kad žvelgiant iš moralinės pusės tai būtina daryti, kaip ir stabdyti naujų organizmų atsiradimą.

Situaciją apsunkina tai, kad kai kurias sėklas atneša vėjas iš Pietų Amerikos. Tačiau profesorius Čounas įrodinėja, kad ir čia veikia žmogiškasis faktorius. Sąlygas prigyti sudaro žmogaus veiklos padariniai, šiltnamio efektas.

Jo žodžiais tariant, jeigu nebus imtasi priemonių, po 100 metų nedideli kontinento pakraščiai bus panašūs į subantarktines salas, kur svetimi augalai ir gyvūnai (pagrinde – žiurkės) radikaliai pakeis vietinę ekologinę sistemą.

„Pietų Džordžija yra puikus pavyzdys, kas gali nutikti su regionu po kelių šimtų metų“, – pabrėžia mokslininkas. – „Būtina imtis biologinio saugumo priemonių, antraip įtariu, susidarys ekologinė aplinka, apaugusi piktžolėmis ir Roa annula žole, apgyvendinta žiurkių ir žvirblių.“