Kramtyti nagučius – ne tik neestetiška, bet ir žalinga. Ir vis dėl to, tai daro dauguma vaikų. Mokslininkai teigia, kad nagų kramtymas yra glaudžiai susijęs su auklėjimu: palyginus Europos, JAV, Japonijos ir Korėjus vaikus, nustatyta, kad nagų kramtymas būdingesnis Vakarų Europos šalyse ir ypač JAV. Tai lemia skirtingas požiūris į vaikų bausmes: Vakarų Europoje fizinės bausmės visuomet laikytos nepakeičiamomis auklėjimo priemonėmis, o štai Japonijoje vaikai praktiškai niekuomet nebuvo mušami.

Taigi galima daryti išvadą, kad nagų kramtymas, tai psichologinės traumos išraiška. Kai vaikas baudžiamas – savo baimę jis išreiškia įvairiais fiziniais veiksmais: nagų kramtymu, pirštų barbenimu, nevalingu kojų judinimu arba siūbavimu ir t.t. Japonų vaikai panašių sutrikimų turi labai retai, nes jų kultūroje auklėjimas siejamas su skatinimu.

Dauguma tėvų pyksta ir širsta kai vaikai kramto nagus. Tačiau reikia suprasti, kad nagų kramtymas – nevalingas veiksmas, kurio tiesiog negalima kontroliuoti. Vaikas, kramtantis nagus tai daro tikrai ne iš malonumo, kad paerzintų aplinkinius.


Nagų kramtymas būdingas beveik trečdaliui 7-10 metų vaikų. Pastebėta, kad nagus dažniau kramto berniukai. Mokslininkai teigia, kad tai taip pat susiję su auklėjimu: juk mūsų visuomenėje berniukams nuolatos peršama mintis, kad vyrai neverkia, vyrai nieko nebijo, vyrai nerodo emocijų. O nagų kramtymas tai ne kas kita kaip emocijų išraiška.

Žmogui, kuris neturi tokio įpročio, kartais sunku suprasti kaip galima kramtyti nagus, juk tai skausminga (pastoviai tai darantys vaikai neretai nusigraužia ne tik nagus, bet ir odą aplink juos). Iš tiesų šis veiksmas suaktyvina nervų sistemos dalis, susijusias su nusiraminimu, todėl kramtydami nagus vaikai atsipalaiduoja ir nurimsta.

Kaip padėti vaikui?

• Pasistenkite padėti vaikui pažvelgti į save iš šalies. Kai tik jis ima kramtyti nagus, pasiūlykite jam tai daryti žiūrint į veidrodį. Vaizdas iš ties nepatrauklus, todėl po kelių tokių seansų ėmęs kramtyti nagus jis savaime prisimins matytą vaizdą ir tikėtina, kad liausis tai daręs.
• Nagų kramtymas – baimės ir susikrimtimo požymis, todėl turėtumėte padėti vaikui atskleisti savo emocijas žodžiais, o ne veiksmais. Turėdamas galimybę drąsiai ir garsiai išsakyti savo nerimą, jis nebenorės emocijų reikšti kitais būdais.
• Pasistenkite šį įprotį pakeisti kita – malonia veikla. Tarkim suvalgyti ledinuką arba pakramtyti gumos.
• Vaikui, kuris dažnai nerimauja, reikėtų turėti saugančių ir raminančių daiktų. Tarkim žaislą, kuris visuomet būtų šalia, kai tik užplūsta nerimas ir baimės.
• Daugiau dėmėsio skirkite vaiko užimtumui ir stenkitės dažniau rodyti savo jausmus. Vaikas jaučiasi ramus tik tuomet, kai jaučia tėvų meilę ir rūpestį. Kuo daugiau dėmesio skirsite vaikui, tuo mažiau laiko jam liks žalingiems įpročiams.