Po atostogų, ilgesnių savaitgalių ar šventinių dienų dažnas iš mūsų virsta „pelėda“. Būna, kenčiame tokio zombiško egzistavimo savaitę dvi ir vis tiek niekaip negalime grįžti į vėžes, prisiversti eiti miegoti anksčiau, kad iš ryto pagaliau atsikeltume jausdamiesi žmonėmis. Pažįstama situacija? Greičiausiai taip.
 
Jei dėl to kas sykį kremtatės arba manote esą „pelėdos“ iš prigimties, jums gera žinia: korėjiečiai mokslininkai nustatė, kad „pelėdos“ dažnai atrodo geriau ir jauniau už „vyturius“. Kodėl? Racionalaus paaiškinimo, kaip ir tvirtų įrodymų, tam kol kas nėra. Tačiau specialistai atrado įdomių dalykų apie tai, kokios ligos ir kiti sveikatos sutrikimai būdingi skirtingo chronotipo žmonėms.
 
Laikas jaunėti ir auginti raumenis
 
Priklausomai nuo miego režimo, žmogaus organizme vyksta labai įdomūs dalykai.
 
Pavyzdžiui, žinoma, kad nuo pusiaunakčio iki beveik 5 valandos ryto stebimas melatonino – hormono, reguliuojančio endokrininės sistemos darbą, imunitetą, medžiagų apykaitą ir kitus itin svarbius procesus, – išsiskyrimo pikas. Melatoninas dažnai pavadinamas miego hormonu, nes reguliuoja jo procesus, tačiau kartais vartojamas ir terminas „jaunystės hormonas“. Mat kai kurie tyrimai parodė, jog papildomas melatonino vartojimas stabdo senėjimą ir atjaunina organizmą (nors kol kas tai oficialiai patvirtinta tik su gyvūnais).
 
Be to, naktį miegant organizme gaminasi augimo hormonas: jo daugiausia būna nuo 23 iki 2 valandos. Šis hormonas padeda ląstelėms dalytis, vyksta audinių regeneracija, o svarbiausia – auga raumeninis audinys.
 
Nuo diabeto iki osteoporozės
 
Kas nutinka, jeigu tomis valandomis žmogus nemiega? Dažniausiai (pasitaiko ir išimčių – apie jas vėliau) organizmui ima stigti svarbių hormonų, sutrinka įvairių sistemų darbas. Galiausiai, kaip parodė įvairūs tyrimai, žmonės, nemiegantys minėtomis valandomis, turi didesnį polinkį turėti tokių sveikatos problemų, kaip:
 
– nutukimas,
– diabetas,
– raumenų silpnumas dėl raumenų masės ir jėgos sumažėjimo.
 
Pastarasis negalavimas, mediciniškai vadinamas sarkopenija, yra ir vienas būdingiausių senėjimo požymių. Dėl silpnų raumenų greičiau išeina iš rikiuotės sąnariai, nes raumenų „korsetas“ jų kokybiškai nebepalaiko, padidėja osteoporozės rizika. Taigi greičiau ateina senatvinis glebumas.
 
Taip pat teigiama, kad tarp „pelėdų“ labiau paplitusi depresija, dirglumas, nerimastingumas, nuotaikų svyravimai. „Vyturiai“ dažniau būna optimistai.
 
Tačiau žmonėms, laikantiems save „pelėdomis“, nereikėtų panikuoti. Juk skirstymas į chronotipus labai sąlyginis – daugelį šios srities dalykų lemia genai.
 
Ką tiksi vidinis laikrodis
 
Gydytojai genetikai primena, kad kiekvienas iš mūsų turime vidinį (molekulinį) laikrodį, veikiantį genetikos lygmeniu. Ir jo tiksėjimas, žinoma, taip pat susijęs su aplinkos apšviestumu, lemiančiu melatonino gamybos organizme aktyvumą. Tačiau esama ir sudėtingesnių giluminių mechanizmų – savotiško vidinio chronometro, tiksinčio nepriklausomai nuo aplinkos. Tą dar 1962 metais patvirtino vokiečių fiziologo Jurgeno Ašofo eksperimentas.
 
Mokslininkas įkurdino eksperimento dalyvius savo sūnaus požeminiame bunkeryje, į kurį nepatekdavo nei šviesa, nei garsai. Tiriamieji gyveno orientuodamiesi tik pagal savo vidinius poreikius – ėjo miegoti, kėlėsi, įjungdavo ir išjungdavo šviesą, kada jiems norėjosi. Jų būdravimo ir miego ciklai, kūno temperatūra, kiti rodikliai buvo kruopščiai fiksuojami.
 
Eksperimentas aiškiai parodė, kad žmogus turi vidinį, įgimtą cirkadinį (nuo lotyniško „circa dies“) paros ritmą. Jis reguliuoja miego bei būdravimo laiką ir tai nepriklauso nuo aplinkos.
 
Įdomu tai, kad tas vidinis „chronometras“ atsilieka nuo realaus laiko maždaug valanda.
 
Norma ir mutacija
 
Jeigu vienas žmogus eina miegoti 10–11 valandą vakaro ir keliasi 6–7 valandą ryto, o kitas gulasi 12 arba pirmą valandą nakties ir keliasi 9–10 valandą ryto, abu variantai specialistų laikomi norma. Tokiu atveju, sako genetikai, dalijimas į „palėdas“ ir „vyturius“ būtų buitinis. Nes tiek vienas, tiek kitas žmogus turėtų standartinius genų, dalyvaujančių cirkadiniame ritme, rinkinius. Vadinasi, tiek vienas, tiek kitas galėtų pastūmėti savo režimo valandas į vieną arba į kitą pusę ir toliau sau patogiai gyventi. Tam paprastai tereikia išsiugdyti įprotį: tam tikrą laiką (kiekvienam žmogui jis bus skirtingas) versti save eiti miegoti anksčiau arba vėliau ir atitinkamai keltis. Ilgainiui naujas režimas pradės nebekelti nepatogumų.
 
Tačiau esama žmonių – tokių, skirtingais ekspertų vertinimais, yra nuo 5 iki 15 procentų, – kurių genuose pasitaiko pakitimų – mutacijų arba polimorfizmų, todėl tas vidinis, arba cirkadinis, ritmas sutrinka. Tuomet gali išsivystyti vėlyvojo miego sindromas (dar vadinamas studentų liga), kai užmigimo ir nubudimo valandos smarkiai pasislenka į vėlyvesnį laiką, arba ankstyvojo miego sindromas, kai ir miegoti einama, ir keliamasi labai anksti.
 

Prisitaikyti ar gydytis?
 
Žmonėms, turintiems minėtų sutrikimų, o ypač tiems, kurie kenčia dėl vėlyvojo miego sindromo, labai sunku prisitaikyti prie esamo gyvenimo ritmo: šeimos, profesinio. Tokiais atvejais sindromas net gali būti pripažintas medicinine diagnoze ir bandomas gydyti migdomaisiais vaistais, antidepresantais, kitomis priemonėmis.
 
Tačiau jeigu esate „genetinė pelėda“ ir tai nė kiek netrikdo jūsų kasdienio gyvenimo – darbo, santykių su kitais žmonėmis ir panašiai, – jokios žalos nepatiria ir organizmas. O kam gydyti tai, kas nekenkia?
 
Tokioms išvadoms pritaria ir miego sutrikimų specialistai. Anot jų, medikamentinis gydymas reikalingas tik tada, jei žmogaus chronotipo ypatumai neigiamai veikia jo miego kokybę ir aktyvumą dieną. Arba, paprasčiau tariant, trukdo normaliai gyventi ir dirbti.
 
Netikėti skirtumai
 
Net jeigu skirstymas į chronotipus yra sąlyginis, miego laikas ir trukmė gali daug ką pasakyti apie žmogų – tiek „vyturį“, tiek „pelėdą“.
 
Aišku, kiekvienas esame individualybė, tad bet kokios išvados, susijusios su mūsų chronotipu, labai apibendrintos. Tačiau pagal savo dienos režimą vis tiek galime sužinoti daug apie save įdomaus – ir net naudingo.
 
Medicininiai rodikliai. Teigiama, kad, palyginti su „pelėdų“, „vyturių“ širdies plakimas paprastai būna lėtesnis, kūno svoris – mažesnis, jiems 50 procentų rečiau diagnozuojama miego apnėja.
 
„Pelėdoms“ būdingas žemesnis „gerojo“ cholesterolio kiekis kraujyje, joms dažniau nustatomas didesnis kortizolio – streso hormono – lygis.
 
Kaip jau minėta, „pelėdos“ dažniau būna nerimastingos ir depresyvios, kenčia dėl dėmesio deficito, vartoja daugiau kofeino ir alkoholio, dažniau turi priklausomybių.
 
„Vyturiai“ neva atsparesni stresui ir labiau patenkinti gyvenimu, mažiau linkę vartoti dirbtinius stimuliatorius.
 
Užtat „pelėdos“ lengviau sutelkia ir išlaiko dėmesį dieną, o „vyturiai“ po vidurdienio tampa labiau išsiblaškę.
 
Maistas. „Vyturiai“ paprastai greičiau skuba valgyti nubudę, nei vėlai vakarieniauti mėgstančios „pelėdos“.
 
Po 8 valandos vakaro „pelėdos“ suvartoja dukart daugiau kalorijų nei „vyturiai“. Tačiau tas maistas nesuteikia visiško sotumo jausmo, nes tuo metu organizme būna per mažai hormono leptino, kad pajustume pasitenkinimą maistu. Dėl to „palėdos“ dažniau persivalgo, dažniau turi bėdų dėl antsvorio.
 
Be to, „pelėdos“ eina vėlai miegoti, taigi dažnai neišsimiega. Miego stygius savo ruožtu lemia leptino ir grelino – hormonų, reguliuojančių apetitą, – disbalansą. Tai irgi lemia persivalgymą maistu, turinčiu angliavandenių ir cukrų.
 
Asmenybės bruožai. „Vyturiai“ geriau planuoja ir tų planų laikosi. Šio chronotipo žmonės mažiau linkę į depresiją ir išsiblaškymą. „Vyturiams“ esą būdinga geresnė savitvarda, jiems nesunku atidėti malonumus vėlesniam laikui.
 
Tačiau „pelėdos“ dažnai būna linksmuolės, impulsyvesnės ir labiau į riziką linkusios asmenybės. Taip pat kūrybingesnės. Tyrimai rodo, kad „pelėdoms“ būdingesni geresni pažintiniai gebėjimai, nors moksliniai jų pasiekimai prastesni. „Vyturiai“, priešingai, mokosi geriau, nors jų pažintiniai gabumai mažesni.
 
Karjera. „Vyturiai“ labiau linkę į tradiciškesnį gyvenimo būdą, „pelėdoms“ arčiau širdies bohema. Šiuolaikinis dalykinis pasaulis labiau pritaikytas „vyturiams“, tad jeigu „pelėda“ dirba standartinėje įmonėje, kur privalomi ankstyvi gamybiniai susirinkimai, gali nukentėti ir darbo našumas, ir profesiniai santykiai. Dėl to atsiranda žema savivertė ir nepasitenkinimas darbu.
 
Lygiai taip pat ir kai „vyturys“ bando prisitaikyti prie naktinio gyvenimo būdo, tada jis kenčia dėl nuolatinio nuovargio ir prasčiau mąsto. Galutinis rezultatas būna lygiai toks pat: nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu.
 
DNR. Šios srities moksliniai tyrimai dar nebaigti, tačiau kai kurie rezultatai jau atskleidė žmogaus chronotipo priklausomybę nuo jo DNR.
 
Genas Period3, arba PER3, labai svarbus chronotipui susidaryti. Ir jis gali kartotis 4 arba 5 kartus. Visi genai yra poriniai (išskyrus X ir Y chromosomas). Apie 10 procentų žmonių turi du komplektus po 5 pasikartojančius PER3 genus (5/5), ir tai lemia polinkį į „vyturišką“ gyvenimo būdą. Apie 50 procentų žmonių turi du komplektus po 4 pasikartojančius PER3 genus (4/4), tai lemia „pelėdų“ chronotipą. O 60 procentų žmonių yra vadinamojo maišyto chronotipo.
 
Bioritmai. Nors pirmenybės teikimas rytiniam ar vakariniam darbui yra genetiškai užkoduota savybė, ne viskas taip paprasta. Jūsų paros bioritmai, tai yra jūsų biologinis laikrodis, lemia jūsų aktyvumą per visą dieną ir per gyvenimą jis kinta. Maži vaikai paprastai keliasi labai anksti. Tačiau sulaukę paauglystės ima vėliau gultis ir sunkiau keltis rytais. Toks polinkis gali išlikti iki vidutinio amžiaus, o gali ir pasikeisti. Pats „pelėdiškiausias“ amžius yra 20–21 metai vyrams ir 19–20 metų moterims. Su amžiumi ir mažėjant lytinių hormonų lygiui, visi žmonės tampa panašesni į „vyturius“.