Kas susidūrė su astma, žino, kokia tai rimta ir sunkiai prognozuojama liga. Nenuostabu, kad sergantys ja pas gydytojus vaikšto kaip į darbą... Jos gydymo sėkmingumas priklauso nuo to, ar į gerą specialistą kreipiamasi, ar laikomasi jo nurodymų, ar nekontaktuojama su alergenais, sukeliančiais astmos priepuolius (jeigu jie yra žinomi).

Kita vertus, pastebėtina, kad priepuolio metu reikia pasitelkti efektyvias priemones (sintetines arba natūralias) ir nedelsiant suteikti pirmąją pagalbą. Ieškant adekvataus gydymo nevertėtų numoti ranka į hospitalizavimo galimybę ir į alternatyvius, netradicinius gydymo būdus – skęstantis griebiasi ir šiaudo, o juk daugeliui padėję metodai gali padėti ir jums.

Tiek tradicinė, tiek alternatyvioji medicina turi savų metodų išspręsti šią problemą, o žmogus gali rinktis, kas jam priimtiniau, arba pasinaudoti abiejų teikiamais privalumais. Būtina gydymo metu palaikyti su savo gydytoju ryšius, informuoti jį apie vartojamus preparatus, savo fizinę ir psichologinę savijautą, nes vaistų ir įvairių žolių sąveika gali duoti ir nepageidaujamų rezultatų. Vaistažolių poveikis yra labai stiprus – to nereikėtų pamiršti vartojant bronchus plečiančius ar kuriuos kitus vaistus.

Astma žmonijai žinoma jau ne vieną tūkstantį metų. Bandant ją gydyti ar bent jau nuslopinti simptomus per tą laiką išmėginta daugybė įvairių priemonių. Tik XX amžiaus antroje pusėje atlikus begalę nuodugnių tyrimų tradicinė medicina pagaliau galėjo pasiūlyti šiokį tokį problemos sprendimą.

Tačiau sergančiųjų skaičius auga ir toliau. Alopatinė medicina, laikanti šią ligą lėtine ir neišgydoma, siūlo įvairių gydymo metodų, leidžiančių pacientui gyventi daugmaž visavertį gyvenimą.

Per pirmąjį priėmimą gydytojas bando nustatyti ligos priežastį: apžiūri ligonį, paskiria tyrimus. Paprastai jis paprašo, kad žmogus namie pildytų dienyną, žymėtų visas emocinio ir fizinio pobūdžio priežastis, kurios galėtų išprovokuoti priepuolį.

Gydymo pagrindas iš esmės tėra kova su jau pasirodžiusiais simptomais. Jo tikslas – išplėsti bronchus, sumažinti uždegimą ir pristabdyti gleivių gamybą. Paprastai kurį laiką liepiama naudoti inhaliatorius, injekcijas. Priemonės efektyvios, greitai duoda teigiamų rezultatų, tačiau negydo, neapsaugo nuo naujų priepuolių. Šie vaistai būna dviejų tipų:

• Trumpo poveikio, plečiantys bronchus;
• Kartikosteroidai (per burną arba į veną).

Siekiant išvengti ligos pasikartojimo ir atkurti normalią bronchų veiklą, skiriama palaikomųjų priemonių nuo uždegimo. Tokio gydymo minusas (neskaitant pašalinių poveikių) yra tas, kad vaistus tenka naudoti labai ilgai – kartais net kelerius metus. Palaikomiesiems preparatams priskiriami:

• Įkvepiami steroidai (inhaliacijos), užkertantys kelią uždegimui;
• Leukotrienų inhibitoriai;
• Ilgo poveikio bronchus plečiančios priemonės;
• Natrio nedokromilas arba natrio chromoglikatas;
• Aminofilinas arba teofilinas;
• Bronchus plečiančių priemonių ir vaistų nuo uždegimo derinys.

Tradicinė medicina gali pasiūlyti ir imunoterapiją: šio gydymo metodo tikslas yra ne sušvelninti ar panaikinti astmos simptomus, o paveikti ligos priežastį. Tai „skiepai nuo alergijos“ – Pasaulio sveikatos organizacijos pripažinta priemonė. Siūloma skiepytis, kad organizmas alergenui taptų „pakantesnis“, prie jo priprastų ir nebereaguotų kaip į sveikatai pavojingą medžiagą.  Siekiant veiksmingo gydymo būtina nustatyti alergijos priežastį. Svarbi sąlyga ir tai, kad vieną iš tų alergenų žmogus toleruotų (baltymus, žiedadulkes ir panašiai). Teigiamą poveikį galima pastebėti tik po kelerių metų.

Šis gydymo metodas buvo sėkmingai išbandytas su vaikais, tačiau kelia šiokių tokių abejonių dėl tikrosios išgijimo priežasties: ar taip nutiko dėl skiepų, ar vis dėlto augančio organizmo savireguliacijos sistema susitvarkė pati.