Didžiausios vyresniosios kartos problemos – maža pensija, silpna sveikata ir... žudantis vienatvės jausmas. Pastarasis pažįstamas 30% žmonių, sulaukusių 50-60 metų. Tarp tų, kurie perkopė 70-ies metų slenkstį, nereikalingi jaučiasi 80%. Kodėl?
 
Kas kaltas: aplinkybės ar charakteris?
 
Psichologai įvardina kelias priežastis. Pati akivaizdžiausia – siaurėjantis žmonių, su kuriais bendraujama, ratas: juk daugelio jau nebėra tarp gyvųjų, o rasti naujų pagyvenusiam žmogui gana sudėtinga. Gal paprieštarausite: o kaip šeima, artimieji? Deja, ne visada senas žmogus būna apsuptas artimųjų šilumos ir rūpesčio. Kai kurie net neslepia, kad seno žmogaus problemos jiems nerūpi – ir savų per akis. Natūralu, kad toks „palaikymas“ atima bet kokį norą kreiptis pagalbos.
 
Kita vertus, būna, kalti visai ne aplinkiniai. Kai kurie pensinio amžiaus sulaukę asmenys patys gadina savo santykius su šeima, pavyzdžiui: virsta bambekliais, kuriuos erzina viskas pasaulyje, arba užsisklendžia savyje, manydami, kad daugiau nieko nebegali ir todėl yra niekam nebereikalingi – juk vaikai jau užauginti, anūkai turi savo gyvenimą, įsidarbinti beveik nėra vilties (dirba tik 15% pensinio amžiaus sulaukusių vyrų ir 12% –  moterų). Kaip bepasuksi, jie jaučiasi ne tokie reikalingi, kaip anksčiau.
 
Bėgant metams daugelio žmonių charakteris keičiasi, ir, deja, ne į gerąja pusę, tad siauras žmonių, su kuriais galima pasikalbėti, ratas dar labiau susiaurėja – juk visi instinktyviai vengia niūrių ir nuolat viskuo nepatenkintų asmenybių.
 
Kaip ištaisyti savo klaidas?
 
Jei pavargote nuo vienatvės, susimąstykite: gal tame yra jūsų pačių kaltės? Gal jūsų žodžiai ar veiksmai skaudina ir atbaido aplinkinius? O gal jie kažką suprato ne taip? Tokiu atveju nereikia spyriotis ir įrodinėti savo tiesos – tiesiog atsiprašykite, parodykite, kad esate geranoriškai nusiteikę.