Psichoterapijos taikymas fobijų turintiems žmonėms būtų daug efektyvesnis, jeigu pacientai po jos turėtų galimybę pamiegoti.

Vienas iš būdų padėti žmogui įveikti fobiją ir nerimą – tai kelis kartus parodyti jam tai, ko jis bijo. Pavyzdžiui, jeigu asmeniui diagnozuota arachnofobija, jis turėtų reguliariai žiūrėti į vorus. Tokios terapijos tikslas – nutraukti ryšį tarp objekto ir potencialios grėsmės, kurią jis neva kelia. Po truputį suvokiama, kad panikuojama be reikalo, nustojama jausti iracionalią baimę. Nors tai skamba keistai, šis gydymo metodas išties pasiteisina.

Mokslininkai iš Harvardo universiteto (JAV) nusprendė išsiaiškinti, ar miegas galėtų padėti gydyti fobiją turinčius pacientus. Baimės slopsta dėl to, kad persitvarko emocinė atmintis, o, kaip visiems žinoma, tokie pat su analize, emocijų „virškinimu“ susiję persitvarkymai vyksta ir miego metu.

Į eksperimentą buvo pakviestos kelios dešimtys moterų, paniškai bijančių vorų. Kiekvienai iš dailiosios lyties atstovių buvo 14 kartų rodoma po minutės trukmės filmuką su vorais. Vienos žiūrėjo juos vakarais, o po to rytais, praėjus 12 valandų, Kitos – rytais ir vakarais (ir tarp šių seansų buvo budrios). Dar dvi grupės žiūrėjo tuos pačius filmukus rytais ir vakarais, tačiau tarp seansų buvo daromos dviejų valandų pertraukos. Paskutinės dvi grupės buvo reikalingos tam, kad mokslininkai galėtų patikrinti, ar paros metas nedaro terapijai kokios nors įtakos.

Antrąjį kartą visoms bandomosioms buvo rodoma dar daugiau vorų – tiek tie, kurie jau buvo matyti, tiek nauji. Baimės lygis buvo nustatomas remiantis moterų žodžiais ir prietaisų, matuojančių širdies ritmą, prakaitavimo lygį ir raumenų tonusą, duomenimis. Straipsnyje, publikuotame „Juournal of Physic Research“, rašoma, kad po miego vorų baimė ir pasišlykštėjimas jais būdavo pastebimai mažesnis. Na, o toms, kurios filmus žiūrėjo ryte, o po to – vakare, padėtis tik pablogėjo: matytų vorų buvo bijoma lygiai taip pat, o naujų – netgi labiau.