Tikriausiai praktiškai visiems tėvams tenka išgirsti skundžiantis savo vaikus dėl kojų skausmų. Visa laimė, kad dažniausiai tai reiškia tiesiog norą pailsėti, jaukiai įsitaisyti ant mamos rankų. Tačiau ką daryti, jeigu tokie nusiskundimai kartojasi kasdien, jeigu nemalonūs pojūčiai kliudo vaikui miegoti, žaisti, judėti, jeigu „gyvasis sidabras“ staiga tapo visiškai pasyvus? Kreipkitės į gydytoją! Net įprasti iš pirmo žvilgsnio simptomai gali reikšti šį tą rimčiau – pavyzdžiui, jungiamųjų audinių displaziją.

Iš kur kojos dygsta

Pradėti reikėtų štai nuo ko: daugelis gimnastų ir akrobatų yra lankstūs ne tik dėl to, kad įdėjo į savo kūną daug laiko ir pastangų, bet ir dėl tam tikrų jungiamojo audinio ypatybių. Tikėtina, kad be jų tapti baleto šokėju arba gimnastu yra neįmanoma. Vis dėlto yra riba, už kurios lankstumas jau nebėra gracingas ir patrauklus – jis tampa jungiamojo audinio displazijos simptomu.

Jungiamojo audinio yra visur: tai tarytum „minkštasis organizmo skeletas“, užpildantis visus tarpus tarp organų. Displazija – paveldima patologija, dėl kurios pakinta kolageninių skaidulų struktūra – jos tampa labai pažeidžiamos ir lėtai atsikuria. Tai ne liga – greičiau organizmo ypatybė, kuri gali peraugti į rimtas ligas. Per dideli fiziniai krūviai displazijos atveju gali baigtis daugybe traumų ir netgi mirtimi (dėl kraujagyslių trūkimo arba širdies nepakankamumo).

Pirmieji pavojaus signalai

Kadangi jungiamojo audinio yra visur, displazija pasireiškia sąnarių kapsulių, raiščių, odos, kraujagyslių sienelių patempimais, padidėjusiu kaulų trapumu. Įtarti ją savo vaikui gali netgi medicininio išsilavinimo neturintys tėvai – pavyzdžiui, toks vaikas gali lengvai suimti ir patraukti riešo arba kaktos odą centimetrą ir netgi daugiau, o susidariusi raukšlė atgaus savo formą labai lėtai. Tokie mažyliai gali lengvai paliesti nykščiu vidinę dilbio pusę, užsikelti koją ant galvos, o kelių sąnarius pasukti daugiau nei 180 laipsnių kampu. Ausys lengvai linksta, plaukučiai minkšti, o sklera – žydro atspalvio.