Jeigu vaikui stuburo iškrypimą pavyksta sustabdyti, yra vilties, kad suaugus iškrypimas neprogresuos. Vienintelė ir pagrindinė pagalba – būti fiziškai aktyviam ir stiprinti raumenis. Svarbu nuo pat mažumės skatinti vaikus judėti.

Sveikas stuburas: judesys yra gyvybė, o gyvybė yra judesys

Kiekvienam žmogui, ypač augančiam vaikui, labai svarbu judėti, būti fiziškai aktyviam. Deja, šių dienų vaikai mieliau laiką leidžia prie kompiuterių, o dažni to padariniai – netaisyklinga laikysena, nugaros skausmai, kartais net ir rimto gydymo reikalaujančios stuburo bėdos.

Augimo spurto pavojai

Santaros klinikų Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėjo dr. Giedriaus Bernotavičiaus teigimu, ypač didelį neigiamą poveikį nejudrumas turi jaunam, besiformuojančiam organizmui.

Gydytojas aiškina, kad, augant vaikui, intensyviai auga stuburo raiščiai, raumenys nespėja kartu su stuburu – nesutvirtėja taip, kad išlaikytų gerą pusiausvyrą ir laikyseną. Vaikai pradeda kūprintis, tampa akivaizdžiai matoma pečių juostos, menčių asimetrija, galiausiai ima kamuoti nugaros skausmai. To išvengti padėtų tinkamas fizinis aktyvumas.

Kai fizinis aktyvumas mažas, neišsivysto pilvo preso raumenynas, stuburą prilaikantys raumenys, smarkiai padidėja krūvis pačiam stuburui, tarpslanksteliniams sąnariams ir stuburo diskui. Kol vaikas auga, padėtis dar nelabai dramatiška, nes vaiko organizmas turi gerus kompensacinius mechanizmus. Kur kas daugiau problemų gali kilti po 20–30 metų, suaugus, – tuomet nugaros skausmai tik didės.

Tad, kokio amžiaus sulaukus, pasyvus gyvenimas pavojingiausias? „Augimo spurto metu, kai mergaitėms – 12–14 metų, berniukams – 13–16 metų, – įvardija G. Bernotavičius. – Kitas orientyras mergaitėms yra metai prieš prasidedant mėnesinėms ir metai po jų pradžios. Tuo gyvenimo laikotarpiu stuburas auga labai intensyviai. Vadinamasis augimo šuolis – 8–10 cm ir daugiau per metus. Būtent šiuo laikotarpiu, jeigu nėra tinkamo fizinio aktyvumo, pastebimas laikysenos pablogėjimas, gali atsirasti nugaros skausmų.“

Tiesa, gydytojas pastebi, kad spartaus augimo laikotarpiu nugaros skausmus ir traumas gali išprovokuoti ir labai intensyvus sportas, milžiniškas fizinis krūvis, jei vaikas nepakankamai fiziškai pasirengęs ir nepakankamai gerai maitinasi.

Nepanikuoti iš anksto

Paklaustas, ką, pastebėjus laikysenos bėdų, reikėtų daryti vaikų sveikata besirūpinantiems tėvams, medikas, visų pirma, pataria nesižavėti jokiais išoriniais įtvarais, kurie lyg ir galėtų pagerinti laikyseną.

„Vienintelė ir pagrindinė pagalba – fizinis aktyvumas ir raumenų stiprinimas, – akcentuoja G. Bernotavičius. – Tėvai turi patys žinoti ir vaikui įskiepyti, kad judesys yra gyvybė, o gyvybė yra judesys. Svarbu nuo pat mažumės skatinti vaikus judėti. Dar labai svarbu išugdyti taisyklingo sėdėjimo įgūdžius, išmokyti vaiką laikytis keturių taškų taisyklės: abi kojos turi remtis į grindis, abi alkūnės turi būti padėtos ant stalo. Kėdės aukštis turi būti reguliuojamas, kad vaikas nesikūprintų. Sakyčiau, tai labai elementarūs dalykai.“

Pastebėjus stuburo pokyčių, gydytojas ragina kreiptis į specialistus, bet nepanikuoti per profilaktinį vaiko sveikatos patikrinimą iš šeimos gydytojo išgirdus, kad vaiko laikysena netaisyklinga, o stuburas krypsta.

„Šeimos gydytojai labai dažnai hiperdiagnozuoja, – pastebi specialistas, pas kurį patenka šeimos gydytojų siunčiami vaikai. – Augimo šuolio metu netaisyklinga laikysena ir pečių juostos, menčių asimetrija gali atsirasti nuo to intensyvaus augimo. Tačiau tai ne liga ir ne stuburo iškrypimas. Norint, kad tai neperaugtų į rimtesnes problemas, pakanka sportuoti, stiprinti raumenyną. Turiu omenyje, kad netaisyklinga laikysena netolygi stuburo iškrypimui, t. y. skoliozei.“

Pasak G. Bernotavičiaus, apžiūrėti, ar vaiko stuburas iškrypęs, ar ne, nesudėtinga. Vaikui nusirengus iki pusės ir pasilenkus į priekį, matoma didesnė ar mažesnė šonkaulinė kuprytė, jeigu tai yra stuburo iškrypimas, arba juosmeninės dalies raumenų vadinamasis obuoliukas – kažkuri viena iškilusi pusė. Tai simptomai, kad stuburas iš tikrųjų daugiau ar mažiau pakrypęs. Jeigu, vaikui stovint, matome, kad abu pečiai yra nevienodame aukštyje, dar negalima teigti, kad tai stuburo iškrypimas.

Skirtingos rūšys

Specialisto minėta skoliozė – liga, kuri diagnozuojama atliekant viso stuburo rentgenogramą, matuojant vadinamąjį Kobo kampą.

„Skoliozė – tai C arba S formos stuburo iškrypimas. Jis gali atsirasti bet kokio amžiaus pacientui, tačiau dažniausiai išsivysto 10–12 metų vaikui ir progresuoja sulaukus suaugusiojo amžiaus“, – aiškina G. Bernotavičius.

Išskiriamos kelios skoliozių rūšys. Dažniausias vaikų ir paauglių amžiaus stuburo iškrypimas – idiopatinė skoliozė, sudaranti 90 proc. visų atvejų. Idiopatinės skoliozės atsiradimo priežastis nežinoma. Tai gali būti, pavyzdžiui, paveldimos jungiamojo audinio problemos.

Neretai klaidingai manoma, kad skoliozei būdingas kreivas stuburas atsiranda dėl sunkios kuprinės, sunkių daiktų kilnojimo ar netaisyklingo sėdėjimo. Gydytojas pastebi, kad nuo išorinių veiksnių tai nepriklauso.

Įgimta skoliozė atsiranda dėl įgimtos kaulų deformacijos ar kitų organų defekto. Neuroraumeninė skoliozė – dėl per laisvos raumenų kaulų, laikančių stuburą, kontrolės. Dažniausios šio tipo skoliozės priežastys yra cerebrinis paralyžius ir raumenų distrofija. Degeneracinę skoliozę gali sukelti diskų, kurie skiria slankstelius, degeneracija arba sąnarių artritas.

Jei vaikui diagnozuojama idiopatinė skoliozė, G. Bernotavičius pataria tėvams, visų pirma, nusiraminti ir nepanikuoti – skoliozė nėra mirtina liga, dėl jos vaikas nugyvens savo amžių. Kitas klausimas – kaip kokybiškai. Jeigu skoliozė negydoma ir progresuoja, po kurio laiko jau matomi išvaizdos pokyčiai, atsiranda ir skausmas.

Svarbu stebėti

Skoliozės stadijos yra keturios: pirminė, kai stuburas iškrypęs 5–10 laipsnių; kai stuburas iškrypęs 11–30 laipsnių; kai stuburas iškrypęs 31–60 laipsnių kampu, ir aukščiausia stadija, kai iškrypimas didesnis nei 61 laipsnis.

Anot ortopedo-traumatologo, neretai galvojama, jeigu stuburo iškrypimas didelio laipsnio, tai kažkas kažką užspaus. Specialistas paneigia – tai mitas. Pagrindinė problema yra didėjantis skausmas. Negana to, sunkiau kvėpuoti, nes vienoje pusėje pradeda trūkti vietos plaučiui. Tačiau nei širdis, nei žarnynas ar kiti organai dėl to nenukenčia.

Santaros klinikose nuo skoliozės gydomi vaikai iš visos Lietuvos. Čia yra visos sąlygos stebėti stuburo iškrypimo progresavimą.

„Jei stuburo iškrypimas – iki 20–25 laipsnių, tokį vaiką stebime, duodame jam nurodymus sportuoti, stiprinti raumenyną, – pasakoja G. Bernotavičius. – Jei iškrypimas – nuo 25 iki 45 laipsnių, vaikui taip pat liepiame sportuoti ir papildomai skiriame specialų koreguojantį korsetą. Jis kietas, nepatogus, bet tikrai padeda, tik dėvėti jį reikia 20–23 valandas per parą. Jeigu stuburas iškrypęs 45–50 laipsnių, tokį vaiką jau operuojame, nes tas iškrypimas, pasiekus kaulinę brandą tampant suaugusiuoju, vis tiek progresuos. Jeigu vaikui stuburo iškrypimą pavyksta sustabdyti, yra vilties, kad suaugus iškrypimas neprogresuos.“

Operacija – tik būtinais atvejais

Tik nustačius iškrypimo progresavimą arba didelio laipsnio iškrypimą taikoma chirurginė intervencija, kad būtų sustabdytas skoliozės progresavimas ir koreguojamas iškrypimas. Kas vyksta stuburo operacijos metu ir ką ji pakeičia?

„Jeigu iškrypimas – 45 laipsniai ir daugiau, operuojame visus vaikus, nepriklausomai nuo amžiaus, nors yra manančių, kad reikia laukti paauglystės. Ne, tikrai nereikia“, – teigia G. Bernotavičius.

Gydytojas pasakoja, kad įprastai stuburo deformacijų korekcijos operacijos daromos atliekant pjūvį nugaroje ir naudojant stuburo slankstelių implantus, tiesinančius stuburą. Užfiksuotam stuburui leidžiama augti. Tai ypač svarbu padaryti iki 10 metų amžiaus.

„Jeigu vaikui 10 ir daugiau metų, stuburą koreguojame, kiek tai galima saugiai padaryti, specialiais implantais ir fiksuojame“, – paaiškina G. Bernotavičius.

Po tokių operacijų, kai stuburas fiksuojamas ir suauginamas į vieną kaulą, prarandama mobilumo. „Tačiau vaikai puikiai prie to prisitaiko, jie turi galimybę augti neatsilikdami nuo kitų bendraamžių, normaliai judėti“, – tikina specialistas.

Ne vieną inovatyvią stuburo operaciją vaikams atlikęs gydytojas ortopedas-traumatologas dr. G. Bernotavičius pasakoja apie Santaros klinikų specialistų diegiamą naujovę. Tokio tipo operacijoje fiksuojama iškrypusi stuburo pusė, o kita pusė auga – taip stuburas tiesinamas, neprarandant prigimtinio lankstumo.

Tokio tipo operacija skoliozei gydyti negali būti atlikta visiems, kurių stuburo iškrypimas didelio laipsnio, todėl pacientai jai atrenkami įvertinus jų kaulinę brandą.

Reikia paties vaiko pastangų

Vaikai, kurių stuburas koreguotas, pasak G. Bernotavičiaus, suaugę gali gyventi visavertį gyvenimą. Tiesa, jų stuburo mobilumas yra prastesnis nei neoperuotų žmonių. Tačiau jei jie nebūtų operuojami, stuburo iškrypimas progresuotų, didėtų iškrypimo laipsnis ir stuburo mobilumas lygiai taip pat mažėtų.

Vis dėlto gydytojas atkreipia dėmesį, kad dėl skoliozės atlikus stuburo operaciją bėdos nesibaigia. Išoperuotas vaikas turi pats įdėti daug pastangų: sportuoti ir kiek įmanoma lavinti nefiksuotos stuburo dalies mobilumą. Tačiau gydytojas pastebi, kad vaikai paprastai puikiai prisitaiko ir gyvena visavertį gyvenimą.

Tad grįžtame prie to, nuo ko pradėjome: tiek vaikams, kuriems diagnozuota skoliozė, tiek operuotiems, tiek ir tiems, kurie neturi tokių rimtų stuburo problemų, judesys, fizinis krūvis yra labai svarbus.

„Jeigu žmogus – kad ir kokio amžiaus būtų – daug juda, jeigu jo raumenynas stiprus, tuomet ir stuburas, ir stuburo diskas yra apsaugoti gerokai labiau“, – teigia G. Bernotavičius.

Projektas finansuojamas valstybinio sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.