Plombyras iš riebios grietinėlės, balta duona, sviestas... Į šiuos produktus sveikos mitybos propaguotojams žiūri kreivai. O be reikalo! Toks maistas turi ne ką mažiau privalumų nei trūkumų.

Dietologai ir medicinos mokslo šviesuliai mums nuolat draudžia valgyti tai vieną produktą, tai kitą. Taip ir lauki žmogus, kad vieną dieną pasakys, jog begalima lesti tik kokį paukščių lesalą... Tačiau ar tikrai viskas taip baisu, kaip piešiama?
 
Raudona mėsa
 
Dauguma žmonių, norinčių numesti svorio, atsisako vadinamosios raudonos mėsos ir pradeda valgyti išskirtinai baltą. Ir nė neįtaria, kad liesa kiauliena ar jautiena kaloringumu nedaug telenkia vištieną, o riebalų turi net mažiau. Kainos, žinoma, skiriasi – tai neginčijama. Tačiau 100 g vištienos yra vidutiniškai 129 kalorijos ir 4,8 g riebalų, o tokio pat dydžio liesos jautienos gabalėlyje – 135 kalorijos ir tik 4,5 g riebalų.

Be to, palyginti su vištiena, jautienoje triskart daugiau geležies (ir dar gerokai lengviau pasisavinamos) bei bemaž keturiskart daugiau imunitetui būtino cinko.
 
Balta duona
 
Pastaraisiais metais ji tapo vienu iš produktų, prie kurių „kimbama“ labiausiai: balta duona kaltinta ir dėl nutukimo, ir dėl diabeto. Taip pamažu pasimiršo, jog balta duona yra tikra čempionė pagal augalinių baltymų kiekį, jau neminint aminorūgščių, žmogaus organizmui būtinų mineralinių medžiagų (ypač tokių kaip kalcis ir geležis) ir B grupės vitaminų.

Be to, moksliniai tyrimai parodė, kad kviečiuose esantis glitimas būtinas, jei norite ilgus metus išlaikyti stiprią sveikatą. Mat glitimas yra veiksminga prevencinė priemonė nuo onkologinių ir širdies kraujagyslių ligų.

Gaila tik, kad šiuolaikinis duonos kepimo būdas labai skiriasi nuo senovinio, kai dar niekas nė nebuvo girdėjęs apie rafinuotus miltus, ir juose būdavo gausu sėlenų. Dabar pagrindinis rafinuotų miltų trūkumas – kad jie, patekę į organizmą, prastai iš jo pasišalina, pradeda formuoti organuose daug gleivių, o šios tampa puikia terpe pavojingiems ligas sukeliantiems mikrobams veistis. Štai ir tiesus kelias į žarnyno disbakteriozę.

Nerafinuoti miltai su sėlenomis – priešingai, puikiai valo žarnyną ir skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi žarnyne.

Tačiau atminkite: nesvarbu, iš kokių miltų būtų iškepta balta duona, valgant ją be saiko pliusai labai greitai gali virsti minusais.
 
Sviestas
 
Dar vienas sveikatos „priešas“ iš tikrųjų yra puikus vitaminų D, A, E, C, B, taip pat kalcio, fosfolipidų (ląstelių – ir ypač nervų – statybinės medžiagos) bei nepakeičiamųjų aminorūgščių šaltinis.

Natūralus sviestas labai naudingas odai, plaukams, regai, kaulų ir raumenų audiniams.

Pora plonai sviestu apteptų sumuštinių per dieną tikrai neužkimš cholesterolio plokštelėmis kraujagyslių, užtat parūpins organizmui antioksidantų.
 
Bulvės
 
Jas ne veltui vadina duonos pakaitalu. Tačiau dažnai tikrai nepelnytai kaltina dėl atsparumo insulinui išsivystymo, sukeliančio II tipo diabetą. Naujausių mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad bulvės yra vertingas kalio šaltinis, jos turtingos ląstelienos ir vitamino C. 100 g šviežių, ką tik iškastų bulvių yra 20 mg askorbo rūgšties – tai trečdalis žmogaus organizmui reikalingos vitamino C paros normos. Be jo, bulvėse dar yra B, PP grupės vitaminų, folio rūgšties, kalcio, magnio, fosforo – bet ypač kalio druskų.

Virškinimo trakte bulvių krakmolas greitai suskyla į paprastuosius cukrus, todėl šios daržovės ir pelnė lengvai pasisavinamų angliavandenių šaltinio reputaciją.

Krakmolas – vienas svarbiausių angliavandenių tiekėjų bulvėse. Kaip tik jo labiausiai ir bijo tie, kas laikosi dietos ir meta svorį, o jiems pritaria ir dauguma dietologų. Nors bulvėse esantys angliavandeniai teigiamai veikia virškinimo procesą bei mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje.

Senovės Peru indėnai, o vėliau – airiai, skandinavai, augino ir valgė bulves ir buvo puikios sveikatos – nutukimu tikrai nesiskundė. Aišku, to meto žmonės ir nepersivalgydavo taip, kaip šiuolaikiniai.
 
Pienas
 
Dauguma dietologų nesupranta, kodėl kai kurie medikai, tarsi susitarę, užsipuolė natūralų pieną – esą tai blogojo cholesterolio ir galvijų riebalų, kurių organizmas praktiškai nepasisavina, šaltinis, didinantis aterosklerozės, infarkto ir insulto riziką.

Kita vertus, tie patys dietologai pripažįsta, jog galvijų riebalai – ne patys baisiausi iš visų esančių. Be to, ir vadinti juos gyvuliniais šiuo atveju netinka: tai pieno riebalai, o jie gerai pasisavinami (žmogaus organizmas pasisavina 95–98 proc. pieno). Be to, 100 g natūralaus, tai yra 3,2 proc. riebumo, pieno tėra apie 3 g riebalų, o cholesterolio – tik apie 15 mg.

Pienas, primena senamadiškesnių pažiūrų dietologai, itin maistingas, lengvai pasisavinamas – taigi praktiškai idealus maisto produktas bet kokio amžiaus žmonėms. Be jau minėto nedidelio riebalų kiekio, 100 g pieno gausu kalcio, fosforo, vitaminų A, B ir D. Iš pieno galima išskirti apie 250 cheminių komponentų, įskaitant 140 skirtingų riebiųjų rūgščių.

Laktozė, arba pieno cukrus, – vienintelis gamtoje aptinkamas angliavandenis, kurį sudaro gliukozė ir galaktozė. Jis įeina į fermentų, dalyvaujančių riebalų, baltymų ir vitaminų sintezėje, sudėtį. Žmogaus organizme dalyvauja apykaitos procesuose ląstelėse, prisideda prie širdies, kepenų, inkstų, smegenų ir nervų sistemos darbo.

Pienas toks maistingas, kad kasdien litrą jo išgeriantis suaugęs žmogus gauna praktiškai visą reikalingą riebalų, kalcio, fosforo ir riboflavino paros normą, taip pat 50 proc. baltymų paros normos, 33 proc. vitamino A, askorbo rūgšties ir tiamino (vitamino B1) paros normos, 25 proc. energijos paros normos. Toks kiekis pieno visiškai patenkina organizmo mineralinių medžiagų paros poreikį, išskyrus geležį, varį, manganą ir magnį. Žinoma, yra daug žmonių, alergiškų pieno baltymui, ir nemažai tokių, kuriems diagnozuotas laktazės nepakankamumas. Tačiau jeigu jūsų organizmas pieną toleruoja, gerkite jį į sveikatą.
 
Kiaušiniai
 
Kaip jau neseniai rašėme, apie kiaušinius per pastaruosius porą dešimtmečių buvo pripasakota daugybė siaubo istorijų. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad visiškai nevalgyti kiaušinių irgi nėra gerai – juk juose tiek daug žmogaus organizmui reikalingų maistingųjų medžiagų, įskaitant pagrindinius vitaminus ir mineralines medžiagas, taip pat antioksidantus, saugančius nuo rimtų ligų.

Priešingai nei manoma, kiaušiniai nedidina cholesterolio kiekio kraujyje. Tiesa, faktai yra faktai: kiaušinyje yra apie 213 mg cholesterolio, arba daugiau nei du trečdaliai rekomenduojamos maksimalios paros normos (300 mg). Tačiau kiaušiniuose taip pat yra ir fosfolipidų, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, o ir medikai sako, jog kiaušiniai ne tiek daug jį ir didina. Juolab kad šį neigiamą jų poveikį su kaupu kompensuoja maistingųjų medžiagų gausa.

Išvada: suvalgyti vieną kiaušinį per dieną tikrai galima.
 
Saldūs vaisiai
 
Cukrus jau seniai įvardytas kaip pagrindinis pasaulį užplūdusios nutukimo epidemijos kaltininkas. Po tuo pačiu kirviu, kaip ir saldumynai, pakliuvo ir visi saldieji vaisiai – kaip galintys prisidėti prie antsvorio.

Tačiau vaisiuose esantis cukrus į mūsų organizmą patenka ne grynas, o kartu su augalinėmis skaidulomis. Nors tos skaidulos žarnyne ir nepasisavinamos, jos atlieka labai svarbų darbą – reguliuoja cukraus pasisavinimo procesą. Taigi kartu ir cukraus kiekį kraujyje.

Augalinės skaidulos yra savotiškas priešnuodis, neleidžiantis mums perdozuoti fruktozės. Kita vertus, ne melas ir tai, jog nuo vaisių ir uogų galima lengvai priaugti svorio. Jeigu valgysite juos kilogramais, kaip tik taip ir nutiks.

Pavyzdžiui, jeigu savo kasdienį racioną papildysite kilogramu braškių (340 kilokalorijų) arba aviečių (420 kilokalorijų), ar net kilogramu obuolių (380 kilokalorijų iš 4–5 obuolių), kasdien gausite papildomas 300–400 kilokalorijų, arba 2 500 kilokalorijų per savaitę.
 
Ledai
 
Turbūt nepatikėsite, tačiau šiuolaikinių dietologų vertinimu ledai yra geriausias desertas. Kodėl? Pasirodo, natūraliuose leduose yra apie 100 vertingų ir žmogaus organizmui labai reikalingų medžiagų: amino ir įvairių riebiųjų rūgščių, mineralinių druskų, skirtingų vitaminų, medžiagų apykaitai labai reikalingų fermentų.

Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mokslininkai įrodė, kad iš natūralaus pieno arba grietinėlės pagaminti ledai puikiausiai išsklaido nervinę įtampą, ramina, gerina miegą, slopina nerimo jausmą. Visa tai aminorūgšties triptofano nuopelnas – tai ji skatina serotonino, arba laimės hormono, išsiskyrimą organizme.

Dar vienas netikėtas faktas: kai kurie gydytojai otolaringologai pataria reguliariai valgyti ledų, kad išsiugdytų savotiškas vietinis imunitetas – pripratinus gerklę prie žemesnių temperatūrų, ją rečiau puls angina.

Kad ledai būtų ne šiaip gardus, bet dar ir naudingas skanėstas, atkreipkite dėmesį į jų sudėtį. Ir rinkitės tuos, kurie pagaminti iš natūralaus pieno, nėra „pagardinti“ augaliniais riebalais, dažikliais, konservantais ir šiaip visokiais E.

Taip pat atminkite: kuo mažiau leduose riebalų, tuo daugiau į juos įdėta cukraus. Pavyzdžiui, jeigu plombyre yra 14–16 proc. cukraus, tai vaisių ir uogų leduose jau apie 25–27 proc. O ledų angliavandeniai priskiriami greitiesiems – jie sparčiai pasisavinami ir iškart padidina cukraus kiekį kraujyje.

Taip pat kuo riebesni ledai, tuo mažesnis jų glikeminis indeksas (šis indeksas rodo greitį, kuriuo cukrus iš maisto patenka į kraują). Plombyro glikeminis indeksas yra 52, vaisinių ledų – apie 70. Jeigu dar pridėsime visus pagardus – šokoladą, kitokį glajų, riešutus, uogienes, karamelę ir panašiai, – gausime tikrą kalorijų bombą. Trys keturios šimto gramų porcijos tokių ledų, ir mūsų paros kalorijų norma išeikvota.

Taigi, kaip turbūt jau ir patys žinojote, problema yra anaiptol ne produktai, kuriuos žmonija sėkmingai valgė šimtus, net tūkstančius metų, o veikiau nemokėjimas suderinti valgiaraštį ir svarbiausia – saiko neturėjimas. Juk ne šiaip sau mūsų protėviai sugalvojo patarlę „Kas per daug, tas nesveika“.