Ar jums pažįstama situacija, kuomet ima spausti laikas, o reikalai taip ir nejuda iš vietos, nes tiesiog negalite prisiversti jų imtis? Jūs suvokiate, kad padaryti vis tiek reikės, tačiau atidėliojate iki paskutinės akimirkos...

Paprastas pavyzdys. Mąstote: „Tuoj, tik baigsiu skaityti šį puslapį.“ O perskaitote dar ne vieną ir ne du, imatės kitos veiklos – diskutuojate su draugais, susirašinėjate su pažįstamais, susisiekiate su „primirštais“ artimaisiais ir jų klausiate: „Kaip sekasi?“

Praeina pusdienis, o jūs dar niekur nepasistūmėjote. Galiausiai neišvengiamai artėjant lemiamai akimirkai ar net po jos vis dėlto prisiverčiate padaryti tai, kas būtina, tačiau kaltinate save dėl tingumo ir neorganizuotumo.

Visa tai baigiasi stresu, sugadintais santykiais (nes kažką nuvylėte), sunkumais darbe, nuolatiniu kaltės jausmu.

Pasirodyti tinginiu yra gėda, nes įprasta manyti, kad dėl to kaltas silpnas žmogaus charakteris, nesugebėjimas organizuoti savo laiko. Tačiau iš tiesų viskas yra kiek kitaip. Psichologams jau seniai žinomas „vilkinimas“ – polinkis viską atidėlioti vėlesniam laikui. Tai, kitaip nei tinginystė, ne yda ir ne charakterio bruožas, o psichologinė problema, kurią reikia atitinkamai spęsti. Išsiaiškinkime, kaip atsiranda įprotis atidėlioti, ir išmokime jo atsikratyti.

Ieškokite priežasčių

Vilkinimo priežasčių gali būti pačių įvairiausių, psichologai iki šiol negali jų suklasifikuoti: tai gali būti baimė, jog nepavyks susidoroti su užduotimi, motyvacijos trūkumas ir netgi priklausomybė nuo adrenalino.

Baimė patirti nesėkmę

Tai viena iš labiausiai paplitusių priežasčių viską nukelti kaip įmanoma toliau. Taip nutinka nuvertinant savo jėgas, kompetenciją ir sugebėjimus kokybiškai atlikti darbą. Uždavinys ima atrodyti be galo sunkus, nepajudinamas, jį pradėti spręsti tampa vis sudėtingiau.