Jaučių kepenys daug tamsesnės, raudonos-rudos spalvos, sveria maždaug apie 5 kg. Jos nėra tokios švelnios ir skanios, kaip veršiukų – turi aštrų prieskonį, todėl prieš gaminant jas reikėtų keletą valandų pamirkyti.

Kiaulių kepenys panašios į jaučių, tačiau skiriasi specifiniu skoniu. Gali būti kartesnės ir nelabai švelnios. Perpjovus matyti, kad jos porėtos ir riebios, ant paviršiaus būna matyti rombeliai; sveria paprastai 1–2,5 kg.

Žuvų kepenys paprastai parduodamos konservuose. Vertingųjų riebalų kiekis juose gali siekti iki 70 %. Išsirinkti konservus sudėtingiau, negu šviežią produktą, tačiau įmanoma, jeigu žinosite pagrindinius kriterijus: galiojimo laiką, smulkią informaciją apie gamintoją, produkto sudėtį ir laikymo sąlygas.

Jeigu jums pasiseks nusipirkti  šviežių ėriuko kepenų, iš pradžių jas reikėtų šiek tiek pakepti ant silpnos ugnis, pageidautina – su lydytu sviestu. Tada jos taps švelnios ir labai malonaus skonio, galėsite pasimėgauti tikru delikatesu.

Per visą kulinarijos istoriją įvairiose šalyse kepenys buvo ruošiamos pačiais įvairiausiais būdais, tad rasti receptą pagal savo skonį ir pageidavimus neturėtų būti labai sunku.

Mūsų organizmas šį subproduktą įsisavina daug geriau, negu gyvūnų mėsą, be to, kepenys gali būti derinamos su skirtingais produktais. Pavyzdžiui, pyragėlis su jomis ir daržovėmis mūsų skrandžiui yra daug geriau, negu su mėsa, net jeigu ji ir pačios geriausios kokybės.

Svarbiausia, kad kepenys būtų kaip galima šviežesnės ir ekologiškai švarios – tada patiekalai iš jų bus maistingi, naudingi ir skanūs.