Gali būti aibė aplinkybių, dėl kurių net artimu laikytas žmogus pradeda smurtauti, tačiau negalia ir dėl jos atsirandanti didesnė izoliacija – galima terpė smurtui vešėti. Ištrūkti iš užburto gali padėti sportas, kuris ne tik suteikia progą pakeisti aplinką, bet ir turi reikšmės geresnei emocinei sveikatai.
Smurtas prieš kitą žmogų – ne visada aiškiai išreikštas ir atpažįstamas. Kai kurios smurto formos net gali atrodyti kaip rūpestis ir globa, kai sprendimų teisė priklauso tik smurtautojui.
Fizinis smurtas palieka žymes ant kūno, tačiau sielos žaizdos, nors ir nematomos, gyja gerokai ilgiau, o gali ir neužsitraukti visą gyvenimą.
„Sportas, nors nebūtinai tik jis, – apskritai bet kokia prasminga veikla, gali tapti tuo tramplinu, nuo kurio atsispyrus įmanoma išsiveržti iš griaunančių santykių ir pakeisti savo gyvenimą“, – įsitikinusi Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) Advokacijos projektų vadovė 38 metų Simona Aginskaitė.
LNF jungia skirtingas negalios organizacijas. Tokias kaip kurčiųjų, aklųjų, žmonių su intelekto negalia ar judančių vežimėliais. Kiekviena jų rūpinasi konkrečią negalią turinčiais savo nariais, o LNF jas vienija, siekiant svarbių politinių sprendimų, atliekant tyrimus, parodant problemas ar nustatant diskriminacijos mastus.
Greta klasikinių formų – fizinio, seksualinio, psichologinio ir ekonominio smurto, – S. Aginskaitė išskiria ir dar vieną, su negalia susijusią, smurto rūšį.
„Taip smurtaujama tuomet, kai pagalbos poreikių turintis žmogus apleidžiamas, kai apribojamas jo savarankiškumas, pavyzdžiui, atimant baltąją lazdelę ar kitą svarbią techniką, kai be aiškios priežasties didinama ar mažinama vaistų norma“, – aiškino specialistė.
Negalią turintis žmogus gali būti visiškai priklausomas nuo aplinkos, kurioje gyvena, todėl, atpažinęs smurtą, jis ne visada apie tai praneša. Tačiau ne taip jau retai pasitaiko, kad smurto jis net neatpažįsta.
– Smurto problema visuomenėje yra kompleksinė ir vis dar sunkiai sprendžiama, tačiau dar sunkiau nuo smurto ir smurtautojų apsaugoti negalią turinčius žmones. Kodėl, jūsų nuomone, sportas yra vienas šio uždavinio sprendimo būdų? – paklausiau S.Aginskaitės.
– Nebūtinai sportas – ir bet kuri kita veikla gali padėti ištrūkti iš gniuždančios aplinkos. Tai gali būti dainavimas, šokis ar net paprasčiausias mezgimas. Tik sportas dar suteikia ir papildomų naudų, nes jis labai gerai veikia emocinę sveikatą, neabejotinai stiprina fizinę sveikatą, didina žmogaus pasitikėjimą savimi.
Mano nuomone, kai kalbame apie žmones su negalia, svarbi prevencinė priemonė smurtui ardyti – nesudaryti sąlygų palankiai dirvai atsirasti. O tai reiškia, kad pirmiausia svarbu mažinti žmonių su negalia izoliaciją ir sudaryti jiems sąlygas išeiti iš namų.
Nebūtinai sportuoti, bet susitikti su kuo nors, dirbti, mokytis, įsitraukti į nevyriausybinių organizacijų veiklą, susitikti su turinčiaisiais tą patį pomėgį, kur būtų galimybė pasikalbėti ir išgirsti tai, ką žmogus patiria namuose.
Pavyzdžiui, sportininkų persirengimo kambaryje gal kas nors pastebės nubrozdinimų ant kūno, paklaus, kas atsitiko, prasidės diskusija, ar tai normalu? Gal kas nors patars, kur galima kreiptis dėl smurto.
Sportas yra puikus būdas išeiti iš uždaros erdvės ir izoliacijos. O greta to, jis atveda į bendruomenę ir turi dar galybę įvairių naudų.
– Tiems, kurie siekia aukšto sportinio meistriškumo, net ir turėdami negalią, – ir atveria kelius į pasaulį.
– Neabejotinai. Bet, siekiant aukšto sportinio meistriškumo, dažnai svarbus ir artimos aplinkos palaikymas. Nebent žmogus yra visiškai savarankiškas.
Tačiau profesionalus sportas gali tapti pagrindine veikla, o tai – itin svarbu siekiant nepriklausomybės.
Kai moterų, prieš kurias smurtaujama, klausiame, kokios pagalbos joms labiausiai reikia, dažnai girdime, kad tai – atskira gyvenamoji vieta ar tiesiog darbas, kuris leistų pasijusti nepriklausomai.
Jeigu sportas suteikia ir profesiją, ir nepriklausomybę, iš viso yra puiku.
– Pabrėžiate smurtą prieš moteris. Ar tai reiškia, kad prieš vyrus smurtaujama rečiau?
– Smurtas prieš moteris lyties pagrindu pasireiškia dažniau net tuomet, kai moteris neturi negalios. Konvencija prieš smurtą artimoje aplinkoje sako, kad smurtas prieš moteris kyla dėl stereotipo apie tai, kas moteriai dera ir kas – ne.
Neretai moteris laikoma prastesne už vyrą, manoma, kad ji turi savo pareigas ir ją reikia kontroliuoti. Smurtui prieš moterį atsirasti net nebūtinas konfliktas, nes jei vyras susipyksta su kitu vyru, paprastai nepuola jo mušti. O moterį puola, nes nori laikyti ją už pavadžio.
Kai moteris turi negalią, šis stereotipas išlieka, tik dar prisideda negalia. Lyties ir negalios sąjunga turi labai didelį stereotipinį krūvį – negalios, kuri mūsų visuomenėje, deja, yra susijusi su mažesne žmogaus verte, ir moters vaidmens, kuriam priskiriamos tam tikros šabloninės pareigos. Tai, galima sakyti, yra sprogstamasis mišinys.
Galios netekę vyrai irgi turi didesnę riziką patirti smurtą. Bet, sudėjus visus stereotipus apie moteris, šios patiria daug didesnę smurto grėsmę. Pavyzdžiui, itin dideli yra seksualinio smurto mastai. O čia, ypač negalią turinčios moterys, yra daug labiau pažeidžiamos.
Negalią turinčios moterys apskritai iki 5 kartų dažniau patiria smurtą nei tos negalios neturinčios. Tikslių skaičių nėra, nes smurtas apskritai yra labai latentinis. Kitaip tariant, – dažnai nematomas, nes aukos arba nepraneša apie smurtą, arba net gali jo neatpažinti. Ypač – jei tai psichologinis ar su negalia susijęs smurtas.
– Kodėl prieš žmones su negalia smurtaujama dažniau?
– Smurtas, kad ir koks jis būtų, susijęs su žmogaus, prieš kurį smurtaujama, saviverte ir smurtautojo noru tą žmogų kontroliuoti.
Pavyzdžiui, moterimi smurtautojas dažnai manipuliuoja, sakydamas, kad ji nieko verta, kad jos vieta – tik virtuvėje, kad tik ji privalo prižiūrėti vaikus, kad jos pareiga aptarnauti lytiškai, ypač, jei moteris yra ištekėjusi už smurtautojo.
Žmogaus su negalia savivertė paprastai yra mažesnė, jis – daug pažeidžiamesnis, tad tokiu žmogumi smurtautojui manipuliuoti dar lengviau, tad ir to smurto paprastai daugiau, nes žmonės su negalia yra labiau priklausomi nuo savo artimos aplinkos. Nesvarbu, smurtauja giminaitis, sutuoktinis ar partneris.
Juolab kad žmogus su negalia paprastai rečiau dirba, mažiau uždirba, Lietuvoje gauna per mažai paslaugų, kad būtų savarankiškas, tad jis galimai yra labai priklausomas nuo savo artimos aplinkos.
Jei smurtauja mama, tėtis, brolis, sesė, kurie drauge ir rūpinasi juo, žmogus su negalia gali ir nesuprasti, kad tai blogai, nes drauge jis gali jausti ir dėkingumą, ir priklausomybę nuo smurtautojo. Galų gale apie smurtą auka nepraneša ir dėl to, kad nežino, kur reikėtų paskui dėtis ir kas ja rūpintųsi.
Atlikome viktimologinį tyrimą su smurtą patyrusiomis moterimis, kurių klausėme apie smurto pobūdį. Tai – vienintelis toks tyrimas Lietuvoje.
Paaiškėjo, kad mažiau kaip 20 proc. moterų kreipiasi į policiją dėl smurto. Tos moterys ne tik atpažino smurtą, bet ir sąmoningai apie jį pranešė.
Didžioji dalis moterų apie smurtą nepraneša ir jis lieka nematomas. Bandysime aiškintis, kas lemia pasirinkimą pranešti arba ne apie smurtą, bet darome prielaidą, kad nepranešama dėl priklausomybės nuo artimųjų, kurie teikia su negalia susijusią pagalbą.
Žmogus su negalia dažnai priklausomas ekonomiškai, gyvena tame pačiame būste su smurtautoju, tad neturi daug galimybių išsilaisvinti. Juolab – pasipriešinti.
– Kuri smurto rūšis pasireiškia dažniausiai?
– Nuo psichologinio smurto prasideda ir visas kitas smurtas. Neįsivaizduoju, kaip, tarkime, seksualinis ar fizinis smurtas gali pasireikšti be psichologinio.
Ir mūsų tyrimas parodė, kad absoliuti dauguma – per 90 proc. moterų – yra patyrusios psichologinį smurtą. Daugiau kaip pusė moterų bent kartą patyrė seksualinį smurtą, daugiau kaip 80 proc. bent kartą patyrė fizinį smurtą.
Dar matavome, kiek moterų fizinį ir seksualinį smurtą patiria nuolat. Šios smurto rūšys yra labai alinančios ir suponuoja, kad moterų būklė labai bloga, kad joms reikalinga pagalba.
Beveik ketvirtadalis moterų patyrė sisteminį seksualinį, ketvirtadalis – sisteminį fizinį smurtą. Tai reiškia, kad tokios moterys gyvena nuolatinėje baimėje.
Seksualinio smurto atvejai policijoje išvis nenustatomi kaip įvykę artimoje aplinkoje. Yra vos viena byla, kai moteris su negalia pripažinta kaip išnaudota. Moteris teikė sekso paslaugas, nes ja buvo manipuliuojama, teigiant, kad tik tokiu atveju ji bus reikalinga.
Bet iš esmės tokių bylų beveik nėra ir išnaudojimą labai sunku įrodyti. Ypač, jei išnaudojamos intelekto ar psichosocialinę negalią turinčios moterys.
– Kodėl?
– Pavyzdžiui, toks atvejis, kai bendruomenė sako, kad raidos sutrikimą turinčią savo žmoną jos sutuoktinis pardavinėja. Bendruomenė nežino, ką daryti, nes moteris yra žmona įtakingo vyro, kurio kaimo žmonės bijo, o pati moteris nesupranta, kad su ja elgiamasi blogai.
Galbūt kas nors galėtų parašyti pareiškimą policijai dėl tokio vyro elgesio ir tuomet pareigūnai imtųsi tirti, tačiau dažnai į žmogų su negalia, ypač, jei tai psichosocialinė negalia, kiti bendruomenės nariai žiūri kaip į ne visai žmogų, kurio, deja, toks likimas.
– O pats žmogus su negalia, ar gali kur nors kreiptis? Juolab kad žmonės su negalia dažnai turi specifinių poreikių, tad, ar jie turi galimybių ištrūkti iš tos toksiškos aplinkos?
– Lietuvoje veikia specializuotų kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) tinklas, kur dirba profesionalai. Visada rekomenduojame pirmiausiai kreiptis į juos. Visgi, reikia pripažinti, kad turintiems negalią siūlomų paslaugų spektras gali būti mažesnis, nes infrastruktūra yra nepritaikyta, jei tai – fizinę negalią turintys žmonės. Tai reiškia, kad galimybės gauti kur nors vietą yra mažesnės, nes daugybė patalpų žmonėms su negalia yra neprieinamos.
Savo tyrime mes irgi klausėme, ar, kai kreipėtės pagalbos, buvo atsižvelgta į negalią teikiant paslaugas? 50 proc. moterų atsakė, kad nebuvo.
Bandysime aiškintis, į ką konkrečiai neatsižvelgta – ar, pavyzdžiui, nebuvo gestų kalbos, ar buvo nesuprantama komunikacija, nes su raidos ar intelekto sutrikimą turinčia moterimi reikia bendrauti specifiškai.
Problema – ne tik paslaugų prieinamumas. Negalią turinčios moterys dažnai patiria antrinę viktimizaciją, nes netikima tuo, ką jos sako. Ypač, jei smurtautojai yra artimi giminaičiai. Pavyzdžiui, tėvai.
Jie juk nebūtinai patologiniai smurtautojai. Dalis jų ilgai augino vaiką su negalia, per kurį laiką pavargo, neteko darbo, sveikatos, o bendruomenė mato tuos tėvus kaip darančius tam tikrą auką. Iš tiesų taip ir yra. Tie tėvai negauna paslaugų iš valstybės ir yra išsekę.
Kitas mūsų tyrimas apie negalios naštą šeimai ir rodo tai, kiek žmonės visko netenka, kai šeimoje atsiranda žmogus su negalia ir tenka juo rūpintis.
Tokiu žmogumi rūpinamasi vidutiniškai 13 valandų per parą, 30 proc. globėjų netenka darbo, kiti derina darbą ir priežiūrą, tad visiškai išsenka. Atsiranda įvairių sudėtingų emocijų – kaltinimų, pykčio ant gyvenimo, o išlydžio objektu gali tapti tas žmogus su negalia. Kai jis pradeda ieškoti pagalbos, skundžiasi, kad smurtaujama, juo netikima.
Tai – išties sudėtingos situacijos, nes, viena vertus, tie tėvai galbūt tikrai buvo nuostabūs, atsidavę, per ilgą laiką pervargę. Bet negali paneigti ir atleisti smurto, nors didžiąją laiko dalį tėvai buvo rūpestingi.
Reikia analizuoti situaciją ir vertinti, kokios smurto priežastys – ar smurtautoją reikia tiesiog bausti, o gal tai šeimai reikia kompleksinių pagalbos paslaugų?
Mūsų pagrindinė rekomendacija yra mažinti žmonių su negalia priklausomybę nuo artimos aplinkos ir didinti jų savarankiškumą užtikrinančias paslaugas. Kuo mažiau žmonės su negalia bus priklausomi nuo savo artimos aplinkos, kuo daugiau jie bus įsitraukę į darbus, mokslus, užimtumą, tuo mažiau bus galimybių smurtui atsirasti.
– Tačiau, pavyzdžiui, iš trenerių teko girdėti, kad tėvai neretai draudžia negalią turintiems vaikams sportuoti, nes bijo, kad neteks kai kurių pašalpų?
– Aš nematau tame logikos. Nei sportuojantis, nei dirbantis žmogus neturi netekti su negalia susijusių išmokų.
Izoliacija – dalies tėvų, kurie augina negalią turinčius vaikus, didelė problema. Dalis tėvų net suaugusius savo vaikus itin kontroliuoja.
Tam tikra prasme – tai irgi smurtas, nes draudžiama vaikams, ypač – paaugliams ar jau suaugusiems, – patiems spręsti, nors tai ir gali atrodyti kaip didelis rūpestis.
– Ką patartumėte smurtą patiriantiems žmonėms su negalia? Nuo ko jiems pradėti vaduotis iš gniuždančios aplinkos?
– Pirmiausia – su kuo nors, kuo labai pasitiki, išdrįsti pasikalbėti. Suprantu, kad gali būti baisu. Pranešimas apie smurtą yra labai pavojinga situacija tam žmogui, nes, jei sužinos smurtautojas, aukai gali atsirūgti, nors ji vis dar negalės ištrūkti iš tos situacijos.
Nuo smurto nukentėjusiems žmonėms padeda SKPC. Ten paskambinus arba parašius galima išsiaiškinti, kokia pagalba yra prieinama konkrečiu atveju.
O tada jau galima žiūrėti, kokios galimybės ar išsikraustyti, ar galvoti apie asmeninį asistentą. Galima kreiptis į savivaldybę dėl paslaugų. Pavyzdžiui, prašyti, kad ateitų kas nors į namus ir padėtų tam žmogui tapti mažiau priklausomam nuo artimos aplinkos. O artimiesiems atvertų platesnius kelius gyventi savo gyvenimą.
Valstybinė pagalba šiaip neatsiranda – jos reikia kreiptis. Vadinasi, reikia apie ją ir žinoti. Ta pagalba gali būti, tarkime, asmeninis asistentas ar kitokia socialinė savivaldybės parama.
Jei tokios pagalbos nereikia, o problema – tik užsidarymas namuose, būtina ieškoti galimybių ištrūkti iš namų. Galbūt – tapti savanoriu, gal – sportuoti, gal rasti kokios veiklos negalios organizacijose.
Svarbiausia – nelikti vienam su savo problemomis, o kur nors išeiti. Tai gali būti pirmas žingsnis galbūt į darbą, o gal – ir į galimybę gyventi atskirai nuo smurtautojo.
Tekstas parengtas, įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą 2023 metų Neįgaliųjų asociacijų veikos rėmimo projektą „Paralimpinio judėjimo stiprinimas, plėtra ir teisių gynimas“.
Straipsnio autorė: Birutė Pakėnaitė.
