Be prieskonių neapsieina nė viena virtuvė. Kokie su jais susiję mitai paplitę labiausiai? Kiek tame tiesos?
 
Mitas: Amerika atrasta ieškant prieskonių
 
Tai – iš dalies tiesa. Jūrų keliauninkams buvo apmaudu mokėti didelius pinigus už pipirus, cinamoną ar imbierą, tad norėdami sugriauti osmanų prekybos monopolį, jie ieškodavo naujų kelių į Indiją. Taip buvo atrasta ir Amerika.
 
Mitas: prieskoniai anksčiau atstojo valiutą

Tiesa, Senajame Testamente minimose karalystėse Saboje, Minėjoje, Katabanoje ir Hadroje prieskoniai buvo naudojami kaip mokėjimo valiuta, prilygstanti auksui, sidabrui ir brangakmeniams. Antikos laikais mokėti buvo galima vanile.
 
Mitas: už prieskonių klastojimą grėsė bausmės
 
Tiesa, viduramžiais grėsė bausmė už šafrano klastojimą. Kadangi ši vertinga žolelė buvo net triskart brangesnė už pipirus, klastodavo ją dažnai. 1357 metais Niurnberge atsirado valdiški „šafrano prižiūrėtojai“ (galima sakyti, tai buvo maisto produktų kontrolieriai). Vienintelis jų darbas buvo testuoti šafranus.

Beje, už nelegalų muskatų auginimą buvo skiriama mirties bausmė, o sugautiems muskatų vagims buvo nukertamos rankos.
 
Mitas: prieskoniai atsirado anksčiau už ugnį
 
Archeologiniai duomenys rodo, kad žalios mėsos skonį buvo bandoma pagardinti prieskoniais jau prieš 50.000 metų (t.y. dar prieš išrandant ugnį). Mokslininkai rado įrodymų, jog prieskoniai niekada nebuvo dingę iš mūsų gyvenimo. Pavyzdžiui, kalendra vartojama jau 7000 metų, o senovės graikų atletai būdavo apdovanojami petražolių vainikais.
 
Mitas: prieskoniai buvo daugelio kovų priežastimi

Tiesa, dėl prieskonių virė ne viena kova. Pavyzdžiui, portugalai, anglai ir olandai šimtus metų kovėsi dėl vienvaldystės prieskonių rinkoje. 1499 metų liepos 10 d. į Lisaboną su prieskonius gabenančiais laivais atvyko Vasko de Gama (apiplaukęs Afriką) ir pipirų kaina nukrito 80 %. Kai tik jis pasiekė Indijos žemes ir atrado jūros kelią, Venecijos monopolis galutinai žlugo.
 
Mitas: prieskoniai yra labai kaloringi
 
Netiesa, prieskoniai dažniausiai maistine verte beveik nepasižymi, tačiau juose yra daug aromatinių ir skoninių medžiagų. Labiausiai vertinami prieskoniuose esantys eteriniai aliejai, gliukozoidai ir alkaloidai, tačiau šios medžiagos sudaro labai mažą procentą. Eteriniai aliejai pagerina maisto skonį, suteikia prieskoniui būdingą kvapą, stimuliuoja virškinimo sulčių išsiskyrimą, gerina virškinimą.
 
Mitas: visi prieskoniai auga gamtoje
 
Tiesa, bet tik iš dalies. Daugelis prieskonių yra auginami. Pagal augalo dalį, vartojamą kaip prieskonį maistui, prieskoniai skirstomi į sėklinius, vaisinius, žiedinius, lapinius, žievelinius ir šakninius. Taip pat skirstoma į prieskonines žoles ir prieskonines daržoves.

Vis dėlto yra prieskonių, kurie išgaunami sintetiniu būdu. Jiems priklauso: vanilinas, sintetinis cinamono ekstraktas, miltelių pavidalo gvazdikėlių, muskato riešutų, šafrano ir cinamono pakaitalai. Tačiau nė vienas iš jų neturi visų aromatinių medžiagų gamos, kurią turi tikrieji prieskoniai.
 
Mitas: karis yra prieskonis
 
Tai – netiesa. Pasirodo, žodis „khari“ kilęs iš Pietų Indijos ir reiškia bet kokį padažą. Kario prieskonius sukūrė britai, kurie norėjo parsivežti Indijos virtuvės skonį namo, nenaudodami šviežių prieskonių. Todėl dabartiniame Vakarų pasaulyje kario prieskoniai neturi standartizuoto skonio, tačiau pačioje Indijoje yra apie milijoną skirtingų kario rūšių.

Indijoje kiekviena šeimininkė turi savo kario mišinio receptą. Šių mišinių sudėtyje yra nuo 5 iki 20 produktų. Svarbiausia sudedamoji dalis – ciberžolė. Ji džiovinama ir malama, suteikia ryškiai geltoną spalvą. Su ja puikiai dera aitrioji paprika, muskatas, gvazdikėliai, kitos prieskoninės žolės.
 
Mitas: juodieji, žalieji ir baltieji pipirai auga ant skirtingų augalų
 
Netiesa. Iš tikrųjų tai vieno augalo uogos. Skiriasi tik paruošimo būdai.

Juodieji pipirai – tai nuo lianų renkami dar neprinokę grūdeliai, kurie aukštesnėje temperatūroje termiškai apdorojami ir iš karto džiovinami. Baltieji pipirai – tie patys juodieji pipirai, tik be luobelės. Jie renkami sunokę ir nuo jų nuimamas apvalkalėlis. Žalieji pipirai renkami anksčiausiai. Pradžioje jie truputį fermentuojami ir tada džiovinami. Šie pipirai yra švelniausio skonio.
 
Mitas: pradedančioms šeimininkėms nederėtų pačioms derinti prieskonių, kad nesugadintų patiekalo
 
Netiesa. Kūryba virtuvėje yra labai naudingas dalykas. Tačiau būtina laikytis kai kurių taisyklių, žinoti apie prieskonių ypatybes. Pavyzdžiui, bazilikai, mairūnai, raudonėliai, krapai ir petražolės yra švelnesnio aromato, tad šių prieskonių galime dėti didesnius kiekius. Tačiau yra tokių prieskonių, kurie turi gerokai ryškesnį aromatą (pavyzdžiui, peletrūnai, šalavijai, čiobreliai ar rozmarinas).

Maišyti šiuos prieskonius drauge galime, tačiau prisiminkite, kad ryškesnio aromato žolių turėtų būti naudojama mažiau, švelnių – daugiau. Bendrame mišinyje atsiskleis jie visi.

Mitas: jei patiekalas nusidažė netolygiai, naudojame nekokybiškus prieskonius
 
Netiesa. Dažymui naudojami prieskoniai (ciberžolė, paprikos milteliai) gali būti ir itin kokybiški, tačiau pakankamai gerai nenudažys patiekalo, jei naudosite juos netinkamai. Jei norite tolygios spalvos, sumaišykite prieskonius su aliejumi. Riebaluose prieskoniai ne tik puikiai pasiskirsto, bet ir ištirpsta jų eteriniai aliejai, tad gamybos metu neišgaruoja.
 
Mitas: prieskoniai – ir skanu, ir sveika
 
Iš dalies tiesa. Dauguma prieskoninių augalų pasižymi baktericidiniu (krienai, melisos, čiobreliai, levandos), vitaminizuojančiu (krapai, petražolės, pastarnokai, salierai) poveikiu bei vaistingomis savybėmis. Tačiau kas per daug – nei sveika, nei skanu. Prieskoninių augalų turėtume vartoti saikingai, nes jie stipriai dirgina centrinę nervų sistemą, inkstus, kepenis. Prieskoniniams augalams būdingos ir vaistingosios savybės, todėl jie gali būti vartojami kaip efektyviosios gydomosios priemonės.
 
Mitas: žuvies prieskonių mišinys tinka tik žuviai ir niekam kitam
 
Netiesa. Parduotuvėje parduodami prieskonių mišiniai tik padeda geriau susiorientuoti, kokie prieskoniai kam tinka, tačiau tai visai nereiškia, kad žuviai tinkantis prieskonių mišinys netiks sriubai ar padažui.

Kokie turėtų būti prieskoniai žuviai? Žuvis pasižymi specifiniu kvapu, kurį nuo seno virėjai stengdavosi užgožti. Be to, žuvis – baltymai, kurie lengvai yra ir neišlaiko savo formos. Vadinasi, turime dėti tokių prieskoninių žolių kaip krapai, kurie užgožia nemalonų kvapą, ir truputį citrinos sulčių, kad išlaikytume formą. Todėl žuviai skirtuose mišiniuose dažniausiai rasime ir šių komponentų. Tačiau tiek patys žuvies prieskoniai puikiai tiks padažams prie žuvies arba žuvienei.
 
Mitas: imbieras – puiki priemonė nuo pykinimo
 
Tiesa, nėščiosioms nuo pykinimo rekomenduojama kramtyti imbierą. Imbieras mažina pykinimą ir vėmimą bei neturi jokio šalutinio poveikio vaisiui. Dar senolių imbieras buvo naudojamas pilvo skausmui, viduriavimui, migreniniam galvos skausmui bei reumatiniams sąnarių pažeidimams gydyti. Beje, šis augalas turi ir antiseptinių savybių, stabdo kraujavimą. Rytų šalyse imbierą kramtydavo esant blogam burnos kvapui.
 
Mitas: cinamonas valo kraują
 
Tiesa. Nustatyta, kad cinamonas mažina cukraus ir „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Dienos rekomenduojama norma – ¼ arbatinio šaukštelio. Siūloma nepamiršti juo pagardinti rytinę kavą ar įvairiausius desertus.
 
Mitas: čiobrelis – antiseptikas
 
Tiesa, čiobrelis ilgai buvo naudojamas kaip antiseptinė priemonė – pavyzdžiui, čiobrelių aliejaus ekstraktu galima skalauti burną. Paprastai čiobreliai naudojami kepamai vištienai gardinti bei žuvies ir mėsos marinatuose.
 
Mitas: prieskoniai – puikūs antioksidantai
 
Iš dalies tiesa. Antioksidaciniu poveikiu pasižymi daugelis prieskonių (nors ir ne visi). Pavyzdžiui,  raudonėlių lapuose antioksidantų 42 kartus daugiau nei obuoliuose. Prieskonis tinkamas mėsos, makaronų patiekalams, omletui ir salotoms gardinti.
 
Mitas: visi prieskoniai yra afrodiziakai
 
Netiesa. Nors senovėje beveik visiems prieskoniams buvo priskiriamos afrodiziakinės savybės, šiandien jau žinoma, kad jomis pasižymi, deja, ne visi
 
Mitas: bazilikai gerina potenciją
 
Bazilikas raminamai veikia nervų sistemą, skatina apetitą ir padeda gydyti skrandžio negalavimus. Net antikos laikais bazilikas buvo žinomas kaip virškinimo veiklą gerinanti ir, žinoma, potenciją kelianti priemonė. Viduramžiais padovanota bazilikų puokštelė reiškė kvietimą žaisti meilės žaidimus.
 
Mitas: prieskoniai sukelia nemalonų burnos kvapą
 
Iš dalies tiesa. Viskas priklauso nuo prieskonių. Pavyzdžiui, kardamonų sėklos kramtomos burnos kvapui gaivinti. Be to, dažnai kardamono beriama į kavą, kad pašnekovai taptų meilesni vienas kitam. Tačiau plačiai paplitęs afrodiziakas česnakas maloniu kvapu nepasižymi visai.