Pasaulinis senėjimas (angl. global ageing) įgauna vis didesnį pagreitį. Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento duomenimis, 1980 metais pasaulyje gyveno 378 milijonai asmenų, kurių amžius siekė 60 ir daugiau metų. Šiandien šis skaičius padvigubėjo iki 759 milijonų. Tikimasi, kad 2050 metais jis išaugs iki 2 milijardų. 2050-aisiais pasaulyje senjorų bus daugiau nei vaikų iki 15 metų ir tik 20 procentų garbaus amžiaus žmonių gyvens vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse.

Ilgėjanti gyvenimo trukmė – didelis žmonijos laimėjimas, sąlygotas daugelio teigiamų pokyčių svarbiausiose jos veiklos srityse. 2002 metų balandį Madride vykusioje Antrojoje pasaulinėje senėjimo asamblėjoje buvo priimti du svarbūs dokumentai: Politinė deklaracija ir Tarptautinis Madrido veiksmų planas. Minėti dokumentai pabrėžė būtinybę stiprinti skirtingų kartų socialinį solidarumą ir bendradarbiavimą, ragino aktyviai veikti, kad būtų sukurta visuomenė, kuri ateityje pajėgtų geriau vienyti įvairaus amžiaus žmonių grupes.

Praėjus jau beveik 10 metų nuo Madrido deklaracijos, artėjantys 2012-ieji metai paskelbti Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais, siekiant atkreipti dėmesį į ilgesnę europiečių gyvenimo trukmę ir geresnę sveikatos būklę, kuri leidžia pasinaudoti tokių aplinkybių teikiamomis galimybėmis. Sulaukus 60 metų gyvenimas toli gražu nesibaigia, o visuomenė vis labiau vertina vyresnio amžiaus žmonių indėlį. Tai ir yra vyresnių žmonių aktyvumo esmė – senstant iš gyvenimo imti daugiau, o ne mažiau, ar tai būtų darbe, laisvalaikiu ar užsiimant visuomenine veikla.

Lietuvoje mes dar mažai žinome ir kalbame apie pasaulinio senėjimo procesus, vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą visuomeniniame gyvenime savo šalyje ir Europoje. Juo labiau neturime supratimo apie pasaulinio senėjimo tendencijas kitose, tolimesnėse, besivystančiose šalyse.

Kyla klausimas, kodėl turime apie kitas šalis kalbėti.

Apie besivystančias šalis kalbame, kadangi Europos Sąjunga aktyviai dalyvauja vystomojo bendradarbiavimo (angl. development cooperation) politikoje, kurios tikslas padėti gerinti politinę, socialinę ir ekonominę padėtį besivystančiose šalyse. Lietuva, 2004 metais tapusi Europos Sąjungos nare, kartu su kitomis naujosiomis narėmis tapo tarptautinės donorų bendruomenės dalimi - iš šalies pagalbos gavėjos tapo šalimi donore. Globalizacijos laikotarpiu pasaulyje vykstantys reiškiniai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, įtakoja vieni kitus stipriau nei galime tai įsivaizduoti. Taigi trumpai pažvelkime į Lietuvos ir Užsacharės Afrikos šalių vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą ir iššūkius.

Ką mes žinome apie vyresnio amžiaus žmonių situaciją Lietuvoje?

Žinome, kad buvo priimtas sprendimas pensinį amžių didinti nuo 2012 metų, kasmet pridedant po 4 mėn. moterims ir po 2 mėn. vyrams. Einant tokiu keliu 2026 m. būtų pasiektas 65 m. amžius abiems lytims.

Žinia, kad šiandien Lietuvoje pensininkams yra sunku išgyventi iš gaunamos pensijos, tačiau dauguma jų nemenkai padeda jaunoms šeimoms, rūpinasi anūkais, padeda buityje, dėl ko jauni tėvai gali dirbti. Tačiau retai pagalvojame, kad tokiu būdu vyresnio amžiaus žmonės ženkliai prisideda prie sukuriamo bendro vidaus produkto, kas retai yra įvertinama politikų bei kitų suinteresuotų šalių.

Yra įvairių pavyzdžių, kuomet vieni verslininkai siūlo vyresnio amžiaus žmonėms pažiūrėti kiną ar išgerti puodelį kavos už mažesnę kainą, tuo tarpu vienas Vilniaus centre įsikūręs restoranas 2011 metų rudenį buvo užsidėjęs ant durų lipduką reiškiantį, kad senjorai nėra pageidaujami šioje įstaigoje. Džiugu, kad visuomenėje kilo šurmulys privertęs lipduką pakeisti kitu – draudžiančiu rūkyti restorano viduje.

Tikriausiai menkai esame girdėję ir apie 2004 metais priimtą Lietuvoje Nacionalinę gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategiją, kurioje valstybė įsipareigojo imtis veiksmų, skatinančių vyresnio amžiaus žmones gyventi visavertį asmeninį, visuomeninį, profesinį ir kultūrinį gyvenimą. Tačiau didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje, ko gero, kol kas taip ir nepajuto šios strategijos įgyvendinimo...

Tokios yra Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių aktualijos. Kartais palyginame jas su Europos Sąjungos šalių situacija, kur senjorai ne tik keliauja ir mėgaujasi užtarnautu poilsiu, bet ir užsiima visuomenine veikla, aktyviai savanoriauja, buriasi į bendruomenes. Tačiau esame ne tik Europos, bet ir pasaulio piliečiai, tad Europos vyresnių žmonių metų išvakarėse pažvelkime į tuos, kurie susiduria su dar didesnėmis problemomis ir nepritekliais. Ar esate girdėję, kaip senjorai gyvena tolimojoje Užsacharės Afrikoje?

Šiandien visoje Afrikoje gyvena apie 47 milijonai žmonių, kurių amžius siekia 60 ir daugiau metų. Trisdešimčia procentų visų Užsacharės Afrikos namų ūkių rūpinasi senjorai. Dvejuose trečdaliuose tokių ūkių auga vaikai iki 15 metų. Daugumoje Užsacharės Afrikos šalių nėra socialinės rūpybos sistemos, aprūpinančios senjorus senatvės išmokomis. Taip pat jiems nėra užtikrinama sveikatos apsauga. Viena nacionalinė Užsacharės Afrikos valstybė vidutiniškai per metus vieno žmogaus sveikatos apsaugai skiria apie 60 lt. Už kitas būtinas sveikatos paslaugas tenka mokėti. Tuo metu daugiau nei pusė regiono gyventojų gyvena už mažiau nei 1 JAV dolerį per dieną.

Daugiau nei du milijonai Užsacharės Afrikos senjorų gyvena visiškame skurde. Ypač vargsta garbaus amžiaus moterys, auginančios nuo AIDS mirusių savo dukrų ir sūnų našlaičiais likusius vaikus. AIDS epidemijos mastai Afrikoje yra milžiniški. Palyginimui: jei Europoje ŽIV infektuoti asmenys nesudaro nė 1 proc. visų gyventojų, tai Užsacharės Afrikoje ŽIV infekuotų asmenų yra bent 10 proc. gyventojų.

2011 metų vasarą Rytų Afrikoje krizės metu dėl sausros, derliaus žlugimo, milžiniškų maisto kainų ir ginkluotų konfliktų nukentėjo apie 13 milijonų žmonių. O kylant stichinėms nelaimėms, sausroms ir badui, vyresnio amžiaus žmonės rūpinasi savo anūkais ir vaikais, tokiu būdu netekdami ir to vienintelio duonos kąsnio. Humanitarinės pagalbos ir vystomojo bendradarbiavimo organizacijos daugiausiai dėmesio skiria vaikams, darbingo amžiaus žmonėms, tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės yra pamirštami.

Tiek trumpai apie vyresnio amžiaus žmonių padėtį Lietuvoje ir Užsacharės Afrikoje. Kas gi bendro? Ogi tai, kad trūksta pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms ir tinkamo įvertinimo už jų didžiulį socialinį indėlį. Neretai jis nepastebimas, pamirštamas, tik dejuojama, kad reikia išlaikyti vyresnio amžiaus žmones dirbantiems valstybės piliečiams. Tačiau niekas neįvertina, kiek vyresnio amžiaus žmonės prisideda prie anūkų priežiūros, pagalbos buityje ir aprūpinimo maistu. Įdomu būtų jei ekonomistai paskaičiuotų, kiek BVP padeda sukurti senjorai? Tačiau ir šie skaičiai neatspindėtų perduodamos sukauptos išminties ar kartais tiesiog gero žodžio.

Pasaulio sveikatos organizacija "aktyvų senėjimą" (angl. active ageing) apibrėžia kaip sveikatos, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir saugumo gerinimo procesą, siekiant senėjimo proceso metu pagerinti asmenų gyvenimo kokybę. Ši apibrėžtis rodo, kad aktyvus senėjimas pirmiausia turi būti propaguojamas užtikrinant sveiką senėjimą ir savarankišką gyvenseną.