Kalbant iš grynai medicininės perspektyvos, moterų klimakterinis periodas reiškia, kad jų organizme vyksta hormonų persitvarkymas, kai kiaušidės nustoja reaguoti į hormonus, kuriuos išskiria hipofizė, sutrinka menstruacijų ciklas, sumažėja apvaisinimo tikimybė, o po kurio laiko liaujasi ir menstruacijos.

Moters gyvenime šiuo periodu vyksta ne tik hormoninio fono pokyčiai: užaugę vaikai palieka namus, tėvai pasensta, pašlyja jų sveikatai. Prie su profesija susijusių problemų prisideda ir šeimyninės. Daugelis dailiosios lyties atstovių jaučiasi išoriškai nebepatrauklios, neretai pablogėja jų sveikatos būklė.

Tačiau jeigu moteris sugeba laiku persiorientuoti, susidoroti dvasiškai ir fiziškai su nauju gyvenimo etapu, šis periodas gali tapti pačiu nuostabiausiu jos gyvenime.

Kada prasideda klimakterinis periodas? Jeigu žiūrėtume į vidurkį, paskutinės menstruacijos būna maždaug 52 gyvenimo metais. Ši riba yra nulemta genetikos, tačiau socialiniai faktoriai (pavyzdžiui, stresas, rūkymas, radiacijos poveikis, netinkamos gyvenimo sąlygos) gali tai paankstinti. Pavyzdžiui, Ukrainoje ir Rusijoje menopauzė ateina 44–49 metais.

Laikotarpis nuo 40 metų iki pirmųjų nereguliarių menstruacijų vadinamas premenopauze (nereguliarios mėnesinės yra pirmasis moteriškųjų hormonų trūkumo požymis). Periodas, kuris prasideda praėjus 12 mėnesių nuo paskutinių mėnesinių ir tęsiasi iki 65 metų, vadinamas postmenopauze. Klimakterinis periodas apima premenopauzę, menopauzę ir postmenopauzę.

Kodėl ši problema mūsų dienomis yra tokia aktuali?

Visų pirma – smarkiai daugėja vyresnių nei 45 metų amžiaus moterų. 50–60 % iš jų pasireiškia patologinio klimakso simptomai (praktiškai kiekviena moteris šiuo periodu išgyvena diskomfortą). Antra – būtent tada ženkliai sumažėja moters darbingumas ir gyvenimo kokybė. Trečia – estrogenų trūkumas provokuoja kitų problemų atsiradimą.

• Širdies ir kraujagyslių ligų tikimybė reproduktyviuoju gyvenimo periodu siekia 8 %, o klimakteriniu – net 53 %.
• Išeminės širdies ligos rizika klimakteriniu laikotarpiu padidėja 3 kartus, insulto rizika – 6 kartus, o mirštamumas nuo šios patologijos siekia net 90 %.
• Po menopauzės praėjus metams ar dvejiems, 40 % Vakarų Europos moterų pasireiškia osteoporozė. Apie 70 metus kas antra moteris dėl šios ligos jau yra bent kartą ką nors susilaužiusi.
• Mirštamumas dėl šlaunikaulio lūžio postmenopauzės metu siekia 15–20 %.
• Po 60-ies 70 % moterų pasireiškia urogenitaliniai sutrikimai.

Visos šios ligos verčia moteris kreiptis į įvairius specialistus: kardiologą, neuropatologą, dermatologą, urologą, traumatologą ir panašiai, deja, jie toli gražu ne visada turi pakankamai informacijos apie tai, kaip padėti dailiosios lyties atstovėms klimakteriniu laikotarpiu, todėl neskiria tinkamo gydymo. O juk būtent žinios apie klimakterinį periodą galėtų padėti profilaktikoje, pailginti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę. Ligų apraiškos, apsunkinančios fiziologinę klimakterinio periodo eigą, gavo klimakterinio sindromo pavadinimą. Kaip jis pasireiškia?

Išskiriami trys simptomų tipai:

• Ankstyvieji simptomai;
• Simptomai, pasireiškiantys „laiku“;
• Vėlyvieji simptomai.

Prie ankstyvųjų priskiriami šie: išmušantis karštis, prakaitavimas, pakilęs arterinis kraujospūdis, tirpimas, „bėgiojančios skruzdėlytės“, odos niežulys, pakilusi kūno temperatūra, psichoemociniai sutrikimai, dirglumas, sumažėjęs darbingumas, greitas nuovargis, depresija, miego sutrikimai, nutukimas, raumenų ir sąnarių skausmai.

Antrosios grupės simptomai pasireiškia praėjus 3–5 metams po menopauzės: tai odos sausumas, plaukų slinkimas, makšties išsausėjimas, skausmai lytinio akto metu, niežulys, „sausasis“ konjunktyvitas, laringitas, džiūstanti burna, plaukų ant veido augimas, žemesnis balso tembras, raukšlės.

Vėlyvieji metaboliniai sutrikimai pasireiškia po menopauzės praėjus 5–10 metų (sergama širdies ir kraujagyslių ligomis, osteoporoze).

Klimakterinis sindromas būdingas 37 % moterų premenopauzės laikotarpiu, 40 % – menopauzės, 21 % – po menopauzės praėjus 1–1,5 metų.

Sindromo priežastis – estrogenų trūkumas ir nuo šių hormonų priklausomų organų bei audinių patologijos, todėl geriausias būdas jį įveikti yra pakaitinė hormonų terapija. Kartu taikomas ir medikamentinis gydymas (išrašomi įvairūs preparatai) bei nemedikamentinis (gimnastika, masažas ir kt.).

Vakaruose hormonų terapija skiriama ne tik klimakterinio sindromo gydymo tikslais, bet taip pat ir siekiant užkirsti kelią įvairių ligų vystymuisi, senėjimui.

Vokietijoje, Austrijoje, Belgijoje ir Olandijoje 40 % vyresnių nei 40 metų amžiaus moterų vartoja hormonus, JAV šis skaičius dvigubai didesnis.

Įrodyta, kad moterys, vartojančios preparatus su estrogenais ir gestagenais, rečiau serga gimdos kaklelio ir krūties vėžiu. Bėda tik ta, kad pakaitinė hormonų terapija kerta per kišenę, todėl sau tokį dalyką gali leisti ne kiekviena. Vienintelė alternatyva hormoninei terapijai, padedanti sumažinti klimakterinio laikotarpio apraiškas, yra fitoestrogenai.

Pakaitinės hormonų terapijos poveikis: mirštamumas nuo miokardo infarkto ir insulto sumažėja 50 %, normalizuojasi arterinis spaudimas, gerėja širdies raumens darbas. Po 5 metų pakaitinės hormonų terapijos lūžių tikimybe sumažėja 50 %. Atsikuria odos struktūra, pradeda dirbti osteoblastai. Atkuriama 25 % odos kalogeno. Ilgėja gyvenimo trukmė (vidutiniškai – 10–15 metų).

Kad ir kokia terapija būtų naudinga, deja, kai kuriais atvejais taikyti jos negalima, todėl prieš pradedant vartoti preparatus, būtina pasikonsultuoti su savo gydytoju.

Baigiant norėtųsi pabrėžti, kad klimakterinis laikotarpis, kaip ir nėštumas, nėra liga, o jį lydinčių negalavimų galima išvengti. Tačiau kiekviena moteris šį laikotarpį išgyvena savaip.