Kodėl Lietuvoje negali susitikti mirusių donorų artimieji ir recipientai – žmonės, gyvenantys po mirusių donorų organų transplantacijos? „Matome filmuotą medžiagą apie Amerikoje vykstančius tokius susitikimus – kodėl tai nevyksta Lietuvoje? Juk tai labai akivaizdus donorystės įrodymas, labai jaudinantis ir sukrečiantis,“ – teiraujasi pašnekovai.

„Recipientai norėtų susitikti su donorų artimaisiais, padėkoti jiems. O ir donorų artimiesiems būtų įdomu sužinoti, koks žmogus gavo mirusio šeimos nario širdį, kieno dėka atgavo regėjimą“, – antrina kiti.

Organų donorystės ir transplantacijos procesas – itin didelio visuomenės dėmesio sulaukianti medicinos sritis. Ir tai labai jautru ir asmeniška, nes transplantacija – ne įprasta operacija, kai pacientui implantuojamas protezas ar atliekama kita chirurginė procedūra. Transplantacijos metu į recipiento kūną persodinamas kito – mirusio – žmogaus organas. Taigi galima sakyti, kad žmogus antram gyvenimui prikeliamas, tik mirusio žmogaus dėka. Gyvybės ratą pratęsia mirtis. Todėl nenuostabu, kad visuomenę domina, ar įmanomas šio proceso tęsinys – ar galima susitikti tiems, kurie paaukojo mirusio artimojo organus donorystei, ir tiems, kurie tą dovaną gavo.

Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovės Audronės Būziuvienės, kiekvienoje šalyje galioja teisės aktai, kurių privaloma paisyti. „Lietuvoje šitokie susitikimai neįmanomi, nes Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad donorystės ir transplantacijos procesas vyksta vadovaujantis savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo, konfidencialumo principais“, – sako A.Būziuvienė. Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ar jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems.

Todėl kai po donorystės ir transplantacijos proceso donorų artimiesiems Nacionalinis transplantacijos biuras siunčia laiškus, kuriuose išreiškia padėką savo ir recipientų vardu, joje apie recipientą pateikiama tik abstrakti informacija, pavyzdžiui: „Jūsų Vyro inkstus Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojai transplantavo dviem vyrams. Kepenis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojai transplantavo moteriai“. Nei recipiento amžius, nei gyvenamoji vieta, nei vardas, pavardė nenurodomi.

„Kita vertus – o jei donorų artimųjų ir recipientų susitikimai Lietuvoje teisiškai būtų įmanomi – ar tikrai mūsų visuomenė jau būtų jiems subrendusi? – klausia A.Būziuvienė. – Pasvarstykime: be abejonės, tokių susitikimų metu būtų ir skaudaus nusivylimo, apmaudo, galbūt – net pykčio, kai paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, žuvusio vaiko širdis plaka ne tokio asmens, kaip įsivaizdavo donoro tėvai, kūne. Pavyzdžiui, gal norėjo matyti ne tos lyties ar ne tokio amžiaus recipientą. Deja, neatmestinas ir finansinio atlygio reikalavimas: mano artimojo dėka jis gyvena, o mums kyla finansinių problemų, tai galėtų suteikti mums paramą. Arba – noras „giminiuotis“ su recipientu, nešiojančiu dalelę artimojo. Bet ar recipientas nori naujų giminaičių? Todėl donorystės procesas ir yra savanoriškas bei neatlygintinas“. Taigi, pasak A.Būziuvienės, galėtų iškilti ne tik etinių, moralinių, bet ir teisinių, finansinių problemų.


Donorų artimieji ir recipientai turi galimybę bendrauti laiškais. Tiesa, toks bendravimas įmanomas tik tarpininkaujant Nacionalinio transplantacijos biuro specialistams. Laikantis anonimiškumo ir konfidencialumo principų, šiuose laiškuose negali būti teikiama jokia asmeninė informacija (adresai, telefonai, asmens tapatybė).

Nuasmenintą laišką reikia įdėti į voką ir išsiųsti Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius). Įstaigos specialistai, gavę tokį laišką, patikrina, ar jame nėra asmeninės informacijos: vardo, pavardės, adreso, telefono, kitų duomenų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti rašiusį asmenį. Be laiško, į voką reikia įdėti ant atskiro lapelio užrašytą tik Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojams skirtą informaciją, pagal kurią jie identifikuoja asmens tapatybę. Jei kreipiasi recipientas – reikia nurodyti savo vardą, pavardę, gimimo datą, taip pat – kada ir kokiame transplantacijos centre atlikta kokio organo transplantacija; jei kreipiasi donoro artimieji – reikia nurodyti jo vardą, pavardę ir mirties laiką. Būtina nurodyti ir adresą, kuriuo laukiama atsakymo.

Nuoširdžių, atvirų pokalbių metu recipientai prisipažįsta nuolat prisimenantys savo donorus – atlikta transplantacija sugrąžina ne tik sveikatą, bet dažnu atveju ir gyvybę. Tačiau tik retas iš recipientų yra pasinaudojęs galimybe raštu išreikšti padėką savo donoro artimiesiems. Kodėl? Kai kurie recipientai tvirtina apie tokią galimybę nežinoję. Tačiau daugiausia – tokių recipientų, kurie laiško neparašė todėl, kad... nesiryžta.

„Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą, kurį jaučiu savo donorui ir jo artimiesiems“, – tokią pagrindinę priežastį nurodo daugelis pašnekovų. Tiesa, ne vienas recipientas pasakojo mėginęs rašyti laišką – bet taip jo ir neparašė: „Visos mintys, kurias norėjau išreikšti, surašytos atrodė banalios, lėkštos, nenuoširdžios. Rašiau, braukiau, mečiau lapus į šiukšliadėžę, vėl rašiau, vėl mečiau...“.

Todėl tokių laiškų Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai sulaukia itin retai – vos kelių per metus. Jei toks laiškas gaunamas – dažniausiai tai būna recipiento padėka donoro artimiesiems. Recipientai laiškuose papasakoja, kaip jautėsi iki transplantacijos ir kaip gyvenimas pasikeitė, sulaukus donoro – augina vaikus, triūsia sode, žvejoja, augina anūkus ir pan. Recipientai išreiškia padėką donoro artimiesiems už sunkią akimirką priimtą kilnų sprendimą. Neretame laiške užsimenama, kad už mirusį donorą recipientas dažnai meldžiasi, užperka mišias bažnyčioje, kai kada parašoma, kad stiebiasi donoro garbei pasodintas medelis.

Itin retai laišką parašo mirusio donoro artimieji. Jiems rūpi sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, kaip jis jaučiasi ir ką jaučia, gyvendamas su persodintu jų artimojo organu. Dažname laiške nuskamba žodžiai: nors mums brangaus artimojo nebėra, gera žinoti, kad jo dalelė pratęsė kito žmogaus gyvenimą.

Ypač retai donoro artimieji laišku atsiliepia į recipiento parašytą laišką. „Nenuostabu, kad taip yra: dėl išgyventos netekties donoro artimiesiems skaudu bendrauti. Tai lyg gyjančios žaizdos atvėrimas, – sako A.Būziuvienė. – Iš kitos pusės – visuomenė keičiasi. Jau žino, kas yra organų donorystė. Galbūt reikėtų atviros diskusijos šiuo klausimu: jei ir donoro artimieji, ir recipientas nori bendrauti – gal tada tai būtų ir etiška, ir morališka? Gal diskusijos rezultatai leistų inicijuoti teisės aktų pakeitimus? Juk ne etikos ir moralės taisykles reikia keisti, o teisės aktus pagal besikeičiančią etiką ir moralę“.