Inkstai – gyvybiškai svarbus ir ne vieną funkciją atliekantis organas. Jis atsakingas už vandens ir druskų pusiausvyrą organizme, susikaupusių nereikalingų ar galutinių produktų pašalinimą ir hormonų išskyrimą. Kažkuriai iš šių funkcijų sutrikus galima pastebėti tokius simptomus kaip kūno patinimai, dažnas šlapinimasis ir pakitusi šlapimo spalva, krečiantis šaltis, galiausiai inkstų skausmas ir aukšta temperatūra.
 
Be tam tikrų kūno pokyčių ir pasikeitusios šlapimo spalvos inkstų skausmas yra svarbus požymis, rodantis, kad tikriausiai turėsite problemų su inkstais. Jeigu pajutote skausmą apatinėje nugaros dalyje ar šonuose ir jis niekur nedingsta, turėtumėte susirūpinti ir pasitikrinti, ar nesergate ūminiu pielonefritu, inkstų akmenlige ar lėtiniu inkstų nepakankamumu.
 
Ūminis pielonefritas
 
Ūminis pielonefritas, liaudiškai vadinamas tiesiog inkstų uždegimu, yra itin dažna inkstų liga, daugiau pasitaikanti moterims ir vaikams. Uždegimą inkstuose sukelia žarnyno bakterijos (dažniausiai Escherichia coli ), patekusios į šlapimo sistemą. Kadangi moterų šlaplė yra netoli išangės, bakterijos gali lengviau patekti į šlapimo sistemą. Kiek rečiau šia liga susergama ir per kraują, ypač, jei tuo metu susilpnėjęs žmogaus imunitetas. Pielonefritui jautresni yra žmonės, turintys inkstų akmenų, sirgę šlapimtakių ligomis, taip pat nėščiosios. Ligos simptomai dažniausiai pasireiškia staiga: pradėjus dažnai ir skausmingais šlapintis netrukus imama karščiuoti, juntamas skausmas ties juosmeniu. Pielonefritas yra gydomas antibiotikais. Būtina pabaigti visą antibiotikų gydymo kursą, kad liga nepasikartotų arba nepereitų į lėtinį pielonefritą. Jeigu ūminis inkstų uždegimas negydomas laiku, ligoniui gali išsivystyti ūmus inkstų nepakankamumas.
 
Inkstų akmenligė
 
Inkstų akmenlige dažniausiai susergama dėl genetinių faktorių – jei sergama paveldimomis inkstų ligomis, pavyzdžiui, podagra. Inkstų akmenys dažniau susiformuoja šiltųjų kraštų gyventojams, dėl jų gausesnio prakaitavimo ir mažesnio išskiriamo šlapimo kiekio. Taip pat daug įtakos akmenligei turi žmogaus mityba – liga pasitaiko dažniau, jeigu vienodai maitinamasi, ypač vartojama daug baltymų arba negaunama pakankamai vitaminų A ir B.
 
Inkstų akmenys – tai kieti druskų kristalų dariniai inkstuose arba šlapimtakiuose. Kol šie akmenukai yra maži ir neužstringa šlapimtakiuose, tol žmogus gali net nenumanyti, jog jų turi. Tačiau akmenims didėjant, atsiranda rizika, jog vienas galiausiai užstrigs šlapimtakyje. Anot „Homosanus“ klinikos gydytojo urologo Vitalij Varygin, sergant akmenlige inkstų skausmą sukelia ne pats akmuo, o inksto kapsulės dirginimas ir tempimas, dėl to, kad akmuo užblokuoja šlapimo nutekėjimą - tada šlapimas kaupiasi inkste ir tempia jo kapsulę. Akmeniui pasišalinus, atstatomas nutekėjimas ir skausmai iškart dingsta. Akmeniui pasišalinus patariama išsitirti, ar jų inkstuose nėra daugiau, kad priepuoliai nepasikartotų.
 
Jeigu pas ligonį randama daugiau akmenų, galima juos išoperuoti, atliekant nesudėtingą planinę operaciją, kad ateityje akmenligė nekeltų pavojaus sveikatai. Kad būtų taikomas teisingas gydymas, reikia atlikti tyrimus laboratorijoje, kokie akmenys formuojasi ligonio inkstuose. Yra skirtingų inkstų akmenų tipų: dažniausiai pasitaiko mišrūs akmenys, tačiau būna uratinių, oksalatinių ir kitų. Norint juos pašalinti taikoma litotripsija – tai tokia procedūra, kai ultragarso pagalba paciento akmenys suskaldomi, kad patys lengviau pasišalintų. O štai uratinių akmenų galima atsikratyti ir geriant tam skirtus medikamentus. Skirtingai akmenų rūšiai gydyti taikoma skirtinga dieta, tačiau apskritai nuo akmenligės galima iš anksto apsisaugoti vartojant kuo mažiau druskos, baltymų, aštraus maisto. Jeigu žmogų netikėtai ištinka priepuolis ir jaučiamas skausmas, šią būseną palengvinsite atsigulę į karštą vonią ir gerdami daug skysčių – taip išsiplės šlapimtakiai ir, jei akmenukas nėra didelis, jis sėkmingai pasišalins.
 
Lėtinis inkstų nepakankamumas
 
Lėtinio inkstų nepakankamumo simptomų žmogus gali ilgai nepastebėti. Akivaizdūs jo požymiai atsiranda ligai jau pažengus – žmogus greičiau pavargsta, jaučia silpnumą, apetito stoką, jį troškina, pykina, atsiranda odos pokyčių, vis mažiau šlapinamasi.

Lėtinis inkstų nepakankamumas dažniau ištinka senyvo amžiaus žmones, taip pat tuos, kurių kraujyje daugiau kreatinino. Ši liga dažnai būna glomerunonefrito pasekmė arba cukrinio diabeto sukelto inkstų pažeidimo rezultatas. Lėtinis inkstų nepakankamumas gali sekti kitas lėtines inkstų ligas, pavyzdžiui lėtinį pielonefritą. Kai kurias lėtinio inkstų nepakankamumo formas galima paveldėti.
 
Kadangi lėtinis inkstų nepakankamumas dažniausiai išsivysto kaip kitų inkstų ligų pasekmė, pastebėjus nepakankamumo simptomus pirmiausiai reikia gydyti tą ligą, kuri ir sukėlė šią inkstų būklę.
 
Patarimai, sergantiems inkstų ligomis
 

• Geriausia valgyti virtą ar troškintą žuvį ir mėsą
• Turint inkstų nepakankamumą, per dieną suvartoti nedaugiau 2-3 g. druskos
• Vartoti daug skysčių
• Sergant pielonefritu itin sveika gerti spanguolių sultis, erškėtuogių, bruknių lapų užpilus
• Vengti aštraus maisto, prieskonių, marinatų, krienų, rūgščių vaisių ar uogų, rūkytos mėsos
• Jei turite oksilatinių akmenų, reikia skatinti šarminį šlapimą. Todėl venkite špinatų, rūgštynių, citrusinių vaisių, serbentų, aviečių, ridikų
• Jei jūsų akmenys – uratiniai, nevalgykite mėsos, žuvies, dešros, rūkyto maisto, pupelių, grybų.

 
Inkstai – mūsų organizmo turtas, kurį reikia tausoti. Apsileidę, ignoruodami savo įgimtus ar lėtinius inkstų sutrikimus ir netinkamai maitindamiesi smarkiai rizikuojame šiuo gyvybiškai svarbiu organu.

Norėdami turėti sveikus inkstus turime laikytis bent pamatinių principų, kurie padėtų palaikyti normalią šio organo funkciją: kiek įmanoma labiau atsisakyti druskos, kasdien gerti daug skysčių ir pasirūpinti, kad mityba būtų visavertė.